„Lietuvos ryto“ žurnalistai nuvyko pabendrauti su iš Talibano nasrų Lietuvos specialiųjų pajėgų išgelbėtais afganistaniečiais, dirbusiais su mūsų šalies atstovais Goro provincijoje ir kitose vietose.
Aplink pabėgėliams skirtą bendrabutį bėgiojo būrys vaikų. Keli berniukai džiaugėsi naujais paspirtukais, kiti spardė futbolo kamuolį, o viena mergaitė pribėgo ir ištiesė abi rankytes.
Supratau – nori pasisveikinti. Kai suėmiau jos šiltas rankeles, ji ilgai graudžiai žiūrėjo savo didelėmis juodomis akimis tarsi klausdama, kas gi jos laukia? Panašiomis nuotaikomis gyvena ir tų, atrodytų, laimingų vaikų tėvai.
Visi Raseiniuose rugpjūčio pabaigoje apgyvendinti afganistaniečiai nuo pat 2001 metų, kai po žiauriausio teroristinio išpuolio prieš taikius savo piliečius Niujorke ir Vašingtone JAV įvedė karines pajėgas į Afganistaną, talkino Lietuvos atstovams, dalyvavusiems atstatymo darbuose Goro provincijoje bei kitose tolimos šalies vietovėse.
Bendrabutis Raseinių pakraštyje – laikini afganistaniečių namai Lietuvoje. Apie tai, kokiais lūkesčiais jie gyvena ir kaip planuoja savo ateitį, „Lietuvos rytas“ kalbėjosi su keliais vyrais, mokančiais angliškai.
Su šeima kursis Vilniuje
Haji Akbaras į Lietuvą atvyko daugiau nei prieš ketverius metus. Jis studijavo Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) inžineriją, o tėvynėje vėl buvo atsidūręs prieš pat JAV karinių pajėgų išvedimą.
„Nedirbau su Lietuvos atstovais Afganistane. Bet beveik visi mano tėvynainiai, radę prieglobstį Raseiniuose, vienaip ar kitaip talkino lietuviams. Į Afganistaną buvau sugrįžęs trumpam ir džiaugiuosi, kad mums su žmona ir vaiku pavyko ištrūkti iš to pragaro, kuris ten prasidėjo užgrobus valdžią Talibanui“, – kalbėjo H.Akbaras.
Jis VGTU planuoja tęsti studijas ir mokslinį darbą. Paklaustas, ar neturi minčių iš Lietuvos kraustytis į kurią nors Vakarų Europos šalį, šyptelėjo: „Man patinka Lietuvoje. Niekur neplanuoju išvažiuoti. Čia turiu puikias galimybes tobulėti kaip inžinierius. Todėl su šeima ateityje labai norėtume įsigyti namus Vilniuje.“
Nerimauja dėl dingusių brolių
Mustafa Babakarkhailas Lietuvos atstovams Afganistane vertėjavo keturiolika metų. Į Lietuvą su kitais tėvynainiais jis buvo atskraidintas kartu su žmona ir vaikais.
„Esame labai laimingi, kad pavyko ištrūkti iš pavojingos gyvybei situacijos Afganistane, tačiau ten liko mano motina ir trys broliai. Vienas jų kažkur dingęs ir iki šiol apie jį nieko nežino ir mano motina. Su ja pavyko susisiekti iš Lietuvos, bet jokių paguodžiančių žinių ji vis dar neturi. Nerimauja mama ir dėl kitų dviejų brolių“, – nelinksmomis nuotaikomis dalijosi Mustafa.
Jis, kaip ir kiti kalbinti afganistaniečiai, vengė vertinti politinę situaciją Afganistane teigdami, kad neišmano politikos.
„Mano ir mano šeimos vienintelis tikslas – išmokti lietuvių kalbą, rasti darbą ir kurtis Lietuvoje“, – patikino Mustafa.
Net šampano atvežė
Khalidas Faizi daugiau nei dešimtmetį Europos Sąjungos (ES) atstovybėje Afganistane dirbo vairuotoju. Raseiniuose jis atsidūrė su visa savo gausia šeima.
Prisipažino vis dar sapnuojąs Afganistaną ištikusį košmarą, bet yra laimingas, kad pavyko iš jo ištrūkti.
Praėjusią savaitę Raseiniuose Khalidas sulaukė ypatingų svečių – jį aplankė buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras ir ES atstovas Afganistane Vygaudas Ušackas su žmona Loreta. Mat Khalidui yra tekę kurį laiką dirbti ir V.Ušacko vairuotoju.
„Man buvo labai malonu vėl susitikti su V.Ušacku. Pasijutau dar saugesnis, nes žinau, kad, jei prireiks, visada galiu su juo susisiekti. Jis su žmona mums atvežė didžiulį lauknešėlį, kuriame buvo net šampano“, – droviai šypsojosi Khalidas.
Apie situaciją Afganistane jis taip pat nenorėjo kalbėti. Paklaustas, kas lėmė, kad valdžią vėl užėmė Talibanas, tik gūžtelėjo pečiais.
Ar imsis keršto akcijų?
Vienas afganistanietis, jau kelerius metus turintis teisę gyventi ir dirbti Lietuvoje, kategoriškai atsisakė viešai kalbėtis, juolab būti fotografuojamas. Paklaustas, kas lėmė valdžios perversmą Afganistane, teigė manąs, kad tam turėjo įtakos tai, jog teisėtai išrinktas prezidentas Ashrafas Ghani buvo išduotas. Kas jo išdavikai, nepatikslino.
Anonimu panoręs likti pašnekovas teigė manąs, kad Talibanas anksčiau ar vėliau pradės keršyti tiems, kurie dirbo su JAV, NATO, ES ar Jungtinių Tautų atstovais. Afganistanietis neatmetė galimybės, kad Talibano keršto gali sulaukti net tie jo tėvynainiai, kuriems pavyko išvykti iš šalies.
Stebi situaciją Afganistane
Ketverius metus ES atstovybės vadovu Afganistane dirbęs V.Ušackas teigė nuolat stebintis situaciją Afganistane. Jis taip pat yra tarptautinės organizacijos „Heart of Asia Society“, vienijančios buvusius diplomatus ir Vakarų šalių politikos ekspertus, patarėjų tarybos narys.
Prisimindamas tarnybą Afganistane jis pasakojo, kad ES atstovybė buvo viena didžiausių užsienio diplomatinių misijų. Joje dirbo apie 180 darbuotojų. Du trečdaliai jų buvo Afganistano piliečiai ir trečdalis – europiečių. Raseiniuose sutiktas Khalidas buvo vienas iš penkiolikos misijoje dirbusių vairuotojų.
„Vietiniai gyventojai ES misijos atstovybėje dirbo ne tik vairuotojais. Jie buvo ir politiniai patarėjai. Visi buvo labai aukštos kvalifikacijos specialistai, baigę universitetus Pakistane, Amerikoje, Vokietijoje ar Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Po studijų užsienyje jie sugrįžo į tėvynę tikėdamiesi, kad savo žiniomis galės prisidėti prie demokratinių procesų.
Tie afganistaniečiai buvo mūsų, europiečių, ausys ir akys. Kiti vietiniai gyventojai padėdavo plėtoti įvairius projektus – žemės ūkyje, sveikatos apsaugos, švietimo ar kitose srityse. Dalis jų tapo Afganistano vyriausybės nariais, ambasadoriais užsienyje.
Khalidas, buvęs sraigtasparnio pilotas, atėjo dirbti į ES atstovybę vairuotoju skatinamas ekonominių galimybių, nes ten algos buvo kur kas didesnės nei kitur. Bet esu tikras, kad jam, kaip ir kitiems afganistaniečiams, buvo priimtinos ES politinės nuostatos. Jie norėjo gyventi vakarietiškai“, – dalijosi darbo patirtimi Afganistane V.Ušackas.
–Ar visus afganistaniečius, talkinusius Lietuvai ar Vakarų šalims, pavyko išgabenti iš Afganistano? Juk ten keliai prasti, o atstumas nuo Goro provincijos, kur dirbo lietuviai, iki Kabulo oro uosto – didelis.
– Kiek jų liko Gore, tikslios informacijos neturiu. Raseiniuose sutikau ir kelis vertėjus, su kuriais yra tekę dirbti. Bet beveik kasdien gaunu laiškų tų afganistaniečių, kurie buvo dirbę ES atstovybėje.
Vienas darbuotojas, dirbęs daugiau nei dvejus metus, man parašė graudų laišką, kad labai nerimauja dėl savo likimo, nes gali būti nubaustas talibų. Gal net mirtimi. Jo dokumentus ir laišką persiunčiau Europos Komisijos atstovams, kuruojantiems evakuaciją tų asmenų, kurie jai dirbo.
– Į Lietuvą atgabenti afganistaniečiai vengia kalbėti apie situaciją tėvynėje ir priežastis, kodėl Talibanui pavyko staigiai užgrobti valdžią. Ar jie nekalbūs, nes vis dar bijo? Gal jaučiasi nesaugūs ir tolimoje nuo Afganistano Lietuvoje?
– Nemanau, jog jie bijo, kad kažkokiu būdu bus parodyti Afganistane. Pirmiausia jie Lietuvoje išgyvena tam tikrą kultūrinį šoką.
Kai bendravau su Khalido šeima – jo žmona, keturiomis dukromis, sūnumi, pastarojo žmona ir dukra – jie prisipažino niekada gyvenime nebuvę užsienyje. O dabar staiga pateko į visiškai svetimą visomis prasmėmis aplinką.
Kita vertus, juk Raseiniuose apgyvendinti afganistaniečiai kol kas Lietuvoje neturi jokio teisinio statuso. Neatmesčiau galimybės, kad mūsų šalies pareigūnai rekomendavo jiems susilaikyti nuo bet kokių komentarų bei pasakojimų, kur jie ir ką daro.
Tikiu, kad Lietuva pasinaudos gerąja užsienio šalių praktika ir nelaikys visų pabėgėlių iš Afganistano vienoje vietoje. Integruotis mūsų visuomenėje jiems būtų kur kas lengviau, jei jie gyventų atskirai, šeimomis.
Be to, reikėtų kuo greičiau apsispręsti, kokios kalbos juos mokyti pirmiausia – lietuvių ar anglų? Pavyzdžiui, iš devynių Khalido šeimos narių tik jis vienas kalba angliškai ir tai tik šiaip ne taip.
– Afganistaniečiams labai svarbu turėti galimybę atlikti religines apeigas.
– Žinoma. Pamenu, kai ES atstovybėje Afganistane ateidavo maldos laikas, mes žinodavome, jog tai – jų šventas laikas.
Trukdyti nevalia. Jie visi pasitiesdavo kilimėlius ir melsdavosi.
– Teigiama, kad Talibanas su vakariečiais dirbusiems tautiečiams anksčiau ar vėliau keršys. Negi talibų keršto gali sulaukti ir Lietuvoje atsidūrę afganistaniečiai?
– Abejočiau, kad jų rankos tokios ilgos ir galėtų pasiekti Lietuvą. Talibano atstovai kalba, kad jie sudarė sąlygas visiems tautiečiams, nors ir ne idealiomis sąlygomis, bet išvykti iš šalies. Kiek žinau, talibai bendrauja su JAV valdžios atstovais ir žvalgyba.
Aš jau ne kartą esu sakęs, kad sklandaus, taikaus JAV karinių pajėgų išvedimo iš Afganistano tikėtis buvo neįmanoma – juk ten vis dar gentinė bendruomenė. Kai skrisdavome iš Dubajaus į Kabulą, sakydavome, kad iš XXI a. grįžtame į XVII a.
Todėl kažin ar atokesnėse provincijose pavyks išvengti sunkių žmogaus teisių pažeidimų, o gal net ir kraujo praliejimo. Ir nieko čia nepakeisi, tokį Afganistaną Vakarai paliko.
Turėtų pradėti mokytis lietuvių kalbos
Andrius Bautronis, Raseinių rajono meras:
„Afganistaniečiai Raseiniuose gyvens iki to laiko, kol iš Migracijos departamento gaus leidimus gyventi Lietuvoje.
Kai jiems bus išduoti šie dokumentai, prasidės visos integracijos Lietuvoje procedūros. Šiuo metu Migracijos departamento atstovai aiškina afganistaniečiams jų teises ir galimybes mūsų šalyje.
Užimtumo tarnybos specialistai rengia asmenų, turinčių kokį nors išsilavinimą, diplomų vertimą į lietuvių kalbą. Mes pradedame pokalbius dėl lietuvių kalbos mokymosi.
Mes Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai sakome, kad, užuot sėdėję prie bendrabučio ant suolelio, žmonės galėtų nedelsiant pradėti mokytis lietuvių kalbos. Nežinau, iš ko ministerija šią paslaugą planuoja pirkti, bet mes savo rajone turime, kam būtų galima patikėti mokyti.
Šiuo metu afganistaniečiai jokių specialių pageidavimų neturi. Viskuo, ko reikėjo ir ko pageidavo, jie aprūpinti. Tuo pasirūpino ne tik Raseinių valdžia, bet ir Raudonojo Kryžiaus organizacija, aukojo ir pavieniai žmonės.
Afganistaniečiai bendrabutyje Raseiniuose gyvena atskiruose kambariuose šeimomis. Gausioms šeimoms buvo skirta po kelis kambarius. Po Raseinius jie gali vaikščioti nevaržomi. Jokia apsauga jiems neskirta, jei norėtų, galėtų keliauti ir po visą Lietuvą.“
