Įvairios pastarojo meto visuomenės nuomonių apklausos nebuvo itin palankios valdantiesiems, bet Seimui vadovaujanti 38-erių V.Čmilytė-Nielsen tarp jų vis dar vertinama bene palankiausiai.
Prie Liberalų sąjūdžio vairo politikė stojo, kai politinės korupcijos byloje linksniuojama partija buvo opozicijoje ir nuo jos gręžėsi ne tik rinkėjai, bet ir kai kurie nariai.
Vis dėlto pernai rudenį vykusiuose Seimo rinkimuose Liberalų sąjūdis iškovojo 13 mandatų, tapo valdančiąja partija, o V.Čmilytė-Nielsen – Seimo vadove.
Be rimtesnio vienintelio varžovo pasipriešinimo savaitgalį Trakuose vykusiame suvažiavime buvusi šachmatų čempionė buvo perrinkta ir Liberalų sąjūdžio vedle.
– Ar didelis skirtumas vadovauti opozicinei partijai ir esančiai valdžioje, ypač dabar, kai šalį drebina net kelios rimtos krizės, o parlamento langus – protestuotojų šūksniai? – „Lietuvos rytas“ paklausė V.Čmilytės-Nielsen.
– Žinoma, skirtumas didžiulis. Naivu tikėtis, kad būdamas valdžioje ir turėdamas tokią milžinišką atsakomybę visą laiką galėsi mėgautis ramybe.
Todėl labai ramiai žiūriu į dabartinę situaciją, nors suprantu, kad Vyriausybei tenka didžiulis krūvis priimant sprendimus, pavyzdžiui, dėl galimybių paso. Dėl pandemijos situacija šiandien tokia, kad privalai daryti sprendimus ir ne visi jie yra idealūs.
– Kaip esate sakiusi, suderinti vadovavimą Seimui ir partijai nėra lengva. Ar lengvai apsisprendėte kandidatuoti dar vienai kadencijai, o gal buvo kilę minčių užleisti šį postą kitam?
– Apsisprendžiau gana lengvai. Man atrodė, kad dar ne viską padariau, ką galėjau, kaip partijos pirmininkė. Dabartiniu metu mano atsitraukimas gal būtų netgi kiek nelogiškas ėjimas. Dar dveji metai, gavus partijos narių pasitikėjimą, man svarbūs.
– O kas vėliau? Po dvejų metų jums jau bus 40 metų ir galėsite kandidatuoti į prezidentus? Viešojoje erdvėje apie tai jau girdėti ir pasvarstymų. O jūs apie tai ar galvojate?
– Vienintelis dalykas, kurį kol kas galiu patvirtinti, kad tuomet man tikrai jau bus 40 metų. (Juokiasi. – Red.)
Mano vertinimu, apie tai dabar kalbėti per anksti. Kitas dalykas – dar nėra nė vienų metų, kai esu Seimo pirmininkė – šios pareigos užkrauna didelę atsakomybės naštą ant pečių. Visą savo laiką, dėmesį ir pastangas dabar skiriu šioms pareigoms.
– Galbūt po dvejų metų būsite pasirengusi naujiems iššūkiams?
– Tikrai negaliu to prognozuoti. Dabar reikia ruoštis savivaldos rinkimams, kurie partijai yra ypač svarbūs. Bet iššūkiai man patinka.
– Pastaruoju metu krito gyventojų pasitikėjimas valdančiaisiais ir Vyriausybe. Ar galėtumėte paaiškinti, kodėl taip yra? Kokias dabartinės valdžios klaidas matote?
– Nemanau, kad augantis žmonių nepasitenkinimas ar neigiamas vertinimas atspindi kokius nors ypač blogus dabartinės valdžios darbus.
Manau, tai daugiau susiję su itin neaiškia šiandiene situacija – prieš daugiau kaip pusantrų metų prasidėjusi pandemija perbraižė visus planus ir prognozes, įveikus vieną virusą atsirado kitų jo atmainų. Tai slegia žmones psichologiškai, matyti didelis nuovargis. Labai daug įtampos iškilo dėl ilgam sustabdyto švietimo, dėl uždarytų ekonominių veiklų.
Natūralu, kad kai kam kyla noras dėl to kaltinti tuos, kurie yra valdžioje ir kurie turi prisiimti atsakomybę.
– Buvęs premjeras Saulius Skvernelis siūlo, kad esminius sprendimus, susijusius su COVID-19 valdymu, turėtų priimti Seimas. Jūs tam prieštaraujate, nors dar pernai pavasarį antrinote tuomečiam opozicijos lyderiui Gabrieliui Landsbergiui, kuris reikalavo, kad Seime būtų sprendžiama dėl ypatingosios padėties – esą kitaip Vyriausybė neturi teisės varžyti žmonių laisvių.
– Tada buvo kita situacija. Pandemijos pradžioje valdantiesiems buvo kilęs noras vos neuždaryti Seimo arba išvyti jį atostogų.
Tuometė opozicija tam prieštaravo, manau, pagrįstai, ir Seimas toliau rinkosi į posėdžius.
Nebuvo taip, kad Seimas būtų buvęs visiškai nušalintas.
Bet dabar yra noras į Seimą perkelti tuos kassavaitinius sprendimus, kuriuos daro Vyriausybė. Kažin ar tai daryti verta. Tai gali apsunkinti sprendimų priėmimą. Reikėtų galvoti, kaip Seimą galbūt būtų galima labiau įtraukti į pandemijos valdymo procesą, tačiau dėl kiekvienos detalės diskutuoti parlamente nebūtų tikslinga.
– Šiandienė valdančioji dauguma vertybiniu požiūriu nėra vienalytė ir netgi yra sutarusi, kad dėl kai kurių dalykų gali nesutarti. Ar per metus tarp koalicijos partnerių išryškėjo daugiau skirtumų, nei tikėjotės pradžioje, ir kokie iššūkiai jūsų laukia?
– Sakyčiau, yra daugiau dalykų, kurie mus jungia, nei skiria.
Vertybiniu požiūriu mes esame gana artimi, tačiau natūralu, kad tarp mūsų yra konkurencija. Tų skirčių ar skirtingų nuomonių netgi yra kiekvienoje partijoje atskirai.
– Skirtumai ypač išryškėjo Seime svarstant Partnerystės įstatymo projektą, kuris buvo atmestas pirminėje stadijoje. Šį projektą tuomet pateikėte jūs. Ar teiksite projektą dar kartą?
– Aš asmeniškai? Tai – antraeilis dalykas. Partnerystė Lietuvai reikalinga. Tuo nė kiek neabejoju. Bet Seime šis projektas neturi pakankamai paramos ir dar reikia atlikti darbų, kad įtikintume abejojančių politikų dalį.
– Kiek man žinoma, su vienu projekto autorių Laisvės partijos atstovu Tomu Vytautu Raskevičiumi jūs jau tarėtės, kad šįkart jis pateiks projektą, šią iniciatyvą perleidote kolegai. Kodėl?
– Tokio sprendimo – kas ir kada teiks tos pačios lyties partnerystę įteisinantį projektą – dar nėra. Tačiau tai ir Liberalų sąjūdžiui, ir Laisvės partijai svarbus įsipareigojimas. Mes panašų projektą Seimui teikėme ir praėjusią kadenciją.
– Ar projekto pateikimas gali įvykti rudens sesijoje?
– Aš tikiuosi, bet į Seimo salę su šiuo projektu galime eiti tiktai tada, kai turėsime pakankamą pritarimą ir būsime įsitikinę, kad galime laimėti balsavimą.
Bet rugsėjis nėra tas mėnuo, kai galėtume pateikti projektą.
– Ar tiesa, jog šį kartą iš V.T.Raskevičiaus išgirdote labai aiškią užuominą, kad Laisvės partija trauksis iš valdančiosios koalicijos, jei Partnerystės įstatymas nesulauks jos paramos?
– Būtent tokios formuluotės negirdėjau. Be to, šis klausimas turėtų būti pateiktas ne man, o Laisvės partijos atstovams.
Spėlionės apie trintį koalicijoje ar galimą durų trankymą – vienas įdomesnių žanrų (Juokiasi. – Red.), bet tokių atvirų pareiškimų tikrai nesu girdėjusi ir, tiesą sakant, koalicijos partnerius vertinu kaip racionalius politikus, kurie supranta, kokia situacija šiandien yra Lietuvoje ir kad reikia kantrybės.
– Beje, jums teko derinti ne tik Seimo pirmininko ir partijos vadovo pareigas. Turbūt nemenkas iššūkis buvo rasti laiko šeimai, likusiai gyventi Šiauliuose. Ar ji jau persikėlė į Vilnių, kaip žadėjote?
– Taip, du jauniausi mano sūnus tampa vilniečiais – vienas ėmė lankyti mokyklą, kitas – darželį. Mūsų šeimai tai didelis žingsnis į priekį. Labai gera turėti galimybę kiekvieną rytą apkabinti savo vaikus ir prieš miegą jiems paskaityti pasaką.
Vyresnėliai liko Šiauliuose, kur mokosi. Ten mums padeda mano tėvai, be to, aš stengiuosi kiekvieną savaitgalį sugrįžti į Šiaulius su jais pasimatyti.
Pirmininkė turės būrį pavaduotojų
Dėl Liberalų sąjūdžio pirmininko posto varžėsi Viktorija Čmilytė-Nielsen ir Seimo narys Andrius Bagdonas. Pirmąją palaikė 670, antrąjį – 184 balsavusieji.
V.Čmilytės-Nielsen pirmąja pavaduotoja tapo parlamentarė Edita Rudelienė. Taip pat išrinkti dar aštuoni partijos pirmininkės pavaduotojai – Seimo nariai Eugenijus Gentvilas, Simonas Gentvilas, A.Bagdonas, kultūros ministras Simonas Kairys, Joniškio ir Tauragės merai Vitalijus Gailius bei Dovydas Kaminskas, Kauno miesto partijos skyriaus pirmininkė Nijolė Putrienė ir joniškietis Marcijonas Urmonas. Visi jie tapo ir valdybos nariais.
Be to, į Liberalų sąjūdžio valdybą išrinkti europarlamentaras Petras Auštrevičius, aplinkos ministro patarėjas Raimondas Imbrasas, Seimo narys Raimundas Lopata, odontologas Vytautas Tamošiūnas, buvusi partijos pirmininkės pavaduotoja Orinta Omelytė ir Klaipėdos rajono vicemerė Audronė Balnionienė.
