Bet kokiu atveju akivaizdu, kad ši istorija rutuliosis ilgai ir komplikuotai. Ji gali trukti iki Seimo kadencijos pabaigos, toliau skaldydama ir politikus, ir visuomenę.
Negana to, kyla grėsmė Konstitucijos nuostatoms, skelbiančioms, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos, o jokios grupės negali būti privilegijuojamos.
Kai pavasarį valdančiųjų teiktas Partnerystės įstatymas Seimo salėje neperkopė net pateikimo stadijos barjero, buvo pažadėta prie jo grįžti prasidėjus rudens sesijai. Ji jau įsibėgėja, tačiau nei didžiausia šio įstatymo šalininkė Laisvės partija, nei kiti valdančiųjų atstovai negali konkrečiau pasakyti, kad žodžiai virs kūnu.
Suprantama – aistros dėl žmogaus teisių įsisiūbavo daug labiau nei pavasarį, taigi ir partnerystės įteisinimo šalininkų tarp politikų, ko gero, nepagausėjo.
Nemažas viltis valdantieji sieja su naująja Demokratų frakcija „Vardan Lietuvos“. Neatmestina, kad tos viltys bent iš dalies pagrįstos.
Vis dėlto nežinomųjų yra daugiau. Pavyzdžiui, ar svarstyklės į partnerystės šalininkų pusę bus pasvirusios ir kone lygiai per pusę pavasarį skilusioje opozicinėje socialdemokratų frakcijoje.
Itin neaiški padėtis ir Seimą vairuojančių konservatorių gretose, kuriose teberusena vienas pagrindinių pasipriešinimo šiai idėjai židinių.
Bet netgi Seime pavykus surinkti pakankamą Partnerystės įstatymo šalininkų būrį vežimas greičiausiai atsimuštų į kitą kliūtį – Prezidentūrą. Vis labiau panašu, kad šalies vadovas vetuotų bet kokį projektą, kuriame būtų numatyta įteisinti lyčiai neutralią partnerystę.
Pasak kai kurių Seimo politikų, G.Nausėda yra tarp tų, kurie yra prieš, kad homoseksualios poros apskritai galėtų kaip nors teisiškai įtvirtinti savo santykius ir taip jiems būtų suteiktas oficialus statusas.
Svarstoma, kad daugių daugiausia, ką paremtų prezidentas, – tai vadinamosios bendro ūkinio gyvenimo sutartys. Tokią formuluotę siūlo kai kurie homoseksualų partnerystei prieštaraujantys politikai, o jos šalininkai kategoriškai prieštarauja.
Jei taip yra iš tikrųjų, kiek vertos G.Nausėdos kalbos, jog jis būtų vetavęs Seime žlugusį projektą tik dėl to, kad jis pernelyg prilygino partnerystės institutą šeimai, o pastaroji yra tik vyro ir moters santuoka?
Beje, prezidentas tuo pat metu tvirtino, jog jis yra už partnerystės institutą visoms poroms, tačiau jį labiausiai gąsdina, kad taip kiltų pavojus tradicinei šeimai.
Tačiau kaip tuomet dėl Konstitucinio teismo (KT) išaiškinimo, kad šeima – ne vien vyro ir moters santuoka, o platesnis dvasinis žmonių ryšys? G.Nausėda nėra aiškiau detalizavęs savo požiūrio į šią galimą sankirtą, nors kaip prezidentas ne tik galėtų, bet galbūt ir turėtų kreiptis papildomo išaiškinimo į tą patį KT.
Šiaip ar kitaip, G.Nausėda anksčiau signalizavo, kad yra pasirengęs tartis su visomis suinteresuotomis pusėmis ir tokias derybas tarsi buvo pradėjęs. Jis esą kalbėjęsis ne tik su valdančiosios Laisvės partijos, bet ir Katalikų bažnyčios atstovais.
Vis dėlto prezidento draugijoje neatsirado vietos tiems, kurie labiausiai suinteresuoti partneryste, – homoseksualioms poroms ir jų artimiesiems. Kita vertus, abejotina, ar teisinga tokiame politiniame procese ant vienos lentynos dėti vieną valdančiųjų partijų ir religinę konfesiją.
Bet pastaruoju metu šalies vadovas vis demonstratyviau į politikos viršūnes kelia Bažnyčią.
G.Nausėda ir laiškais sveikino, ir asmeniniu dalyvavimu pagerbė renginius, sutelkusius būtent į kraštutinę dešinę palinkusius vadinamųjų tradicinių vertybių ir tradicinių šeimų gynėjus.
Antai Laisvos visuomenės instituto konferencijoje prezidentas vėl kategoriškai patvirtino, kad pagal Konstituciją šeima yra tik vyro ir moters santuoka ir šią nuostatą jis žūtbūt gins.
Prezidentui antrina ir katalikų hierarchai – jie, jausdami paties valstybės vadovo globą, vis drąsiau žengia į politinę areną.
Vienas tokių žingsnių – neseniai paskelbta vadinamoji Šiluvos deklaracija. Jos esminė mintis – valstybė, kitaip sakant, politikai, įstatymais negali kėsintis į tokius svarbesnius visuomenės ir žmogaus pamatus kaip vyro ir moters santuoka apibrėžiama šeima.
Galima suprasti, kad toks pasikėsinimas būtų ir bet kokios teisinės formos homoseksualių žmonių partnerystė.
Tiesa, tokio požiūrio laikosi ne visi šalies katalikų hierarchai ar katalikiškos pakraipos visuomenės veikėjai bei politikai.
Kai kurie jų rodo pirštu į popiežių Pranciškų, kuris nuolat ragina Bažnyčią būti atviresnę visuomenei, taip pat ir seksualinėms mažumoms.
Vis dėlto ne naujiena, kad Lietuvoje neretas nori būti šventesnis net už popiežių. Ne išimtis ir prezidentas, nesibodėjęs net flirto su vadinamuoju šeimos maršu, subūrusiu visų pakraipų radikalus.
Gal „maršistams“ po rugpjūčio riaušių prie Seimo pamažu prarandant tempą ir ėmus draskytis tarpusavyje G.Nausėda nusprendė naujos politinės atramos ieškoti po Bažnyčios skliautais? Pragmatiniu požiūriu toks žingsnis gal ir apdairesnis. Bet ar jis nekelia grėsmės ir vidaus taikai, ir tarptautinei šalies reputacijai?
