Beje, rinkimų išvakarėse A.Navalno šalininkai ėmė derėtis su Rusijos komunistų partija dėl „išmaniojo balsavimo“, tai dar kartą patvirtino mano nusistebėjimą Rusijos opozicija renkantis lyderiu gana keistos pasaulėžiūrinės orientacijos asmenį. A.Navalnas kaip politinis veikėjas greitai visai bus pamirštas.
Užtat V.Putino pozicijos, nepaisant „Vieningosios Rusijos“ reitingų santykinio menkėjimo, išlieka ankstesnės ir net sustiprėjo.
Esminė dabartinių rinkimų į Dūmą rezultatų (jau ne taip svarbu, opozicija pripažins juos ar ne) priežastis viena ir pamokanti: Vakarai ne tik kritikuodami, bet ir demonizuodami V.Putiną perlenkė lazdą, o Europarlamento rezoliucija, kviečianti iš anksto rengtis nepripažinti rinkimų, buvo paskutinis lašas.
Ji mobilizavo ir sutelkė Rusijos visuomenę, net ir tuos, kurie nepatenkinti esama valdžia, palaikyti valstybę, kad ir su milžiniškomis socialinėmis problemomis, negrąžinti jos į „Peterburgo banditų“ laikus ir chaosą.
Mano požiūriu, Europarlamento rezoliucija yra strateginė Vakarų politikos Rusijos atžvilgiu klaida. Nežinau, kas ją inicijavo, kas yra tik teksto „rašytojai“, kas tie ekspertai, psichologai, pasiūlę tokį keistą (jei ne kvailą) variantą. Atakuojama valstybė, nesvarbu, su kokiomis problemomis ji gyventų, visada susivienija.
Man atrodo, kad dabartiniai Vakarų ekspertai, neišskiriant ir Lietuvos, visiškai nesusigaudo, kas vyksta dabar Rusijoje, ir gyvena arba senais sovietinių laikų prisiminimais, arba Vašingtone ar Briuselyje, o Rusijoje būna labai retai, ir tai kaip turistai. Šiaip jau Vakarų analitikai retai pasižymėdavo išsamesniu Sovietų Sąjungos, kartu ir Rusijos, pažinimu. Holivudiniai filmai apie įvairiausio laikotarpio Rusiją pasižymėjo išskirtiniu paviršutiniškumu.
Kas toliau po šių rinkimų, kuriems opozicija pasiruošė labai prastai?
Nors A.Navalnas man nekėlė ir nekelia jokio susižavėjimo, vis dėlto jo sugrįžimas su žinomomis pasekmėmis, kad bus suimtas, vertintinas kaip drąsus žingsnis. Mat daugelis rusų opozicionierių neskurdžiai gyvena užsienyje.
A.Navalno apnuodijimo istorijos nesinori komentuoti, nes ji iki šiol kelia daugybę klausimų profesionaliu lygiu. Rusijos rinkėjams nepadarė didžiulio įspūdžio ir V.Putino turtų „prezentacija“. Mano požiūriu, Rusijos opozicijos esminė klaida – ji arba ieško V.Putiną kompromituojančių faktų, ar galvoja apie save kada nors būsimoje valdžioje.
Opozicija mažiausiai rūpinasi eiliniais Rusijos žmonėmis, socialinėmis problemomis. Dabartinę rusų opoziciją galima pavadinti aristokratine, šiek tiek oligarchine, kokia buvo Ukrainoje valdant V.Janukovyčiui, bet ne visuomenine, demokratine ar socialine.
Kiek pažįstu Rusiją pastaraisiais permainų dešimtmečiais, esu matęs tik du kovotojus už visuomenės interesus – A.Sacharovą ir S.Kovaliovą, disidentą ir Lietuvos draugą, bet tikrą Rusijos patriotą. Netgi B.Jelcino kovoje su M.Gorbačiovu buvo daug asmeniškumo.
Tolesni įvykiai nesunkiai nuspėjami. „Vieningoji Rusija“ net turėdama konstitucinę daugumą kvies į simbolinę koaliciją mažesnes partijas. Neparlamentinė opozicija, pasiremdama Europarlamento palaikymu, sieks rinkimų tarptautinio nepripažinimo. Net politika nesidominčiam aišku, kad tai baigsis nesėkme.
Rusija, prieš 30 metų dėl savo pačios kaltės atsidūrusi ant bedugnės krašto, pastarąjį dešimtmeti jau kitokios santvarkos lygiu vėl sugebėjo tapti geopolitinės rinkos dalyve ir žaidėja. Tai jau nebe „benzino kolonėlė“, kaip ją vadino B.Obama. Žinoma, ir ne klestinti šiuolaikinė moderni valstybė, bet su akivaizdžia pretenzija jei ne į pagrindinius, tai tikrai į neišvengiamus pasaulio ateities lėmėjus.
Žaliosios ekonomikos futuristinės prognozės dar tik gana tolima realybė, tad Rusijos naftos ir dujų vaidmuo ne tik nesumažėjo, bet akivaizdžiai (tai kasdien stebime iš dujų kainos šuolių) didėja. „Nord Stream-2“ jau nutiestas, nors apie projekto „tuoj tuoj“ žlugimą per pastaruosius 5 metus buvo skelbiama vos ne kasdien. Tai akivaizdus Rusijos užsienio politikos laimėjimas.
Nesnaudžia Rusija ir Šiaurės Arktikos zonoje ir čia dar laukia daug naujienų Maskvos ir Vašingtono santykiuose.
Rusija pamažu įsitvirtino ir Viduriniuose Rytuose. O JAV pasitraukus (pataikaudamas tėvynainiams stengiuosi šį procesą apibūdinti kuo santūresniu žodžiu) iš Afganistano Maskvos geopolitinio žaidimo jautriausiame pasaulio regione galimybės šiuo metu labai plačios.
Dėl strateginių tikslų Rusija okupavo Krymą, ir reikia tiesiai pasakyti, kad su šiuo faktu Vakarai pamažu pradeda susitaikyti. Ne tik susitaikyti, bet ir planuoti naujo pobūdžio kontaktus su nuolat (ir Lietuvos oficialiuose dokumentuose) vadinama valstybe grėsme.
Lietuvoje išrinkti kai kurie europarlamentarai stebėjosi, kodėl Europos Komisijos (EK) pirmininkė savo metiniame pranešime net nepaminėjo Rusijos. Tikriausiai automatiškai – kaip grėsmės.
Atsakymas paprastas: EK pirmininkė puikiai žino apie JAV neviešas pastangas ieškoti efektyvesnių sąjungininkų nei NATO prieš Kiniją (ką tik susiformavęs naujas karinis aljansas tarp JAV, Didžiosios Britanijos ir Australijos), taigi neutralia sąjungininke galėtų tapti net Rusija. Todėl EK vadovė ir nusprendė, kad kartais patylėti yra geriau nei kalbėti. Ką daryti Lietuvai, tegu sprendžia prezidentas.
