Ta linija – prezidento G.Nausėdos kaltinimas valdantiesiems vasarą tyčia sustabdžius visuomenės vakcinavimą, kad nebūtų pasiektas esą jo iškeltas tikslas iki to meto paskiepyti 70 proc. tautos.
Iš esmės prezidentas Vyriausybę ir valdančiąją daugumą apkaltino nusikaltimu, panašiu į politinio terorizmo aktą, – tyčia sukėlus pavojų piliečių sveikatai ir gyvybei dėl politinių tikslų.
Valdančiųjų reakcija buvo dvejopa. Štai pagrindinė apkaltintoji premjerė I.Šimonytė paskelbė nepraleisianti progos patylėti, nes jei jau prasižios, greičiausiai nebeišlaikys „pagarbos prezidento institucijai“.
Tačiau kiti valdantieji savęs taip nevaržė – šalies vadovas buvo pavadintas ir bailiu, ir avinu, jo adresu liejosi kaltinimai ne tik tyčia siūbuojant valstybės laivą, bet ir galutinai nuvertinus tokią svarbią valiutą kaip prezidento žodis.
Atrodo, bent aukščiausios valdžios viršūnės pasirinko taktiką reaguoti taip, kaip reaguojama į nevisiškai adekvataus suaugusiojo ar mažamečio tauškalus.
Nenoras toliau veltis į kaltinimų karą su Prezidentūra suprantamas. Tai greičiausiai dar labiau pakenktų ir taip ne rožiniams valdančiųjų reitingams. Be to, viešai rodomas požiūris į prezidentą, kaip į vien ironijos ar paniekos vertą politinį klouną, jam gali būti dar skausmingesnis nei bet koks kitoks atkirtis.
Bet kokiu atveju susikirtimų turėtų daugėti – ir mezgantis kovoms naujuose frontuose, ir aštrėjant seniems konfliktams. Tarkime, dėl to, kas turi atstovauti Lietuvai Europos viršūnių taryboje arba kas laimės kadrų kovą dėl ambasadoriaus Europos Sąjungoje skyrimo.
Pirmiausia karingumą rodo Prezidentūra, nuolat demonstruojanti, kad nenori net laikinų paliaubų, ir šaudžiusi į valdančiuosius dažna proga.
Vis dėlto kyla klausimas: nejaugi tokį sunkų prezidento kaltinimą Vyriausybės vadovei ir visai vykdomajai valdžiai taip ir reikėtų palikti kyboti ore?
Juk jei kaltinimas taip ir paliekamas, vadinasi, šioje valstybėje net aukščiausių pareigūnų žodžiai nieko nebeverti, antra vertus, dar labiau sucementuojami dvejopi atsakomybės standartai.
Paprastas mirtingasis ar politikas kartais gali nukentėti dėl nepagrįstų kaltinimų ir šmeižto, o štai aukščiausi pareigūnai gali taukšti, ką užsimano? O gal ir jiems reikėtų priminti, kad reikia bent šiek tiek valdyti ne tik savo emocijas, ambicijas, bet ir liežuvį?
Taigi valdantieji turi ir kitą reakcijos į G.Nausėdos kaltinimus kelią – pareikalauti juos pagrįsti.
Įprasčiausia to forma – vadinamasis parlamentinis tyrimas, kai sudaroma laikinoji Seimo komisija. Žinoma, tai kartu ir bene labiausiai devalvuotas ir susikompromitavęs procesas, tačiau geresnio įrankio bent šiek tiek patrumpinti prezidentinį liežuvį nėra.
Galima prisiminti, kad apie tai buvo kalbama ir prieš šešerius metus, kai liežuvingumu G.Nausėdai nenusileidusi jo pirmtakė D.Grybauskaitė irgi buvo gerokai išėjusi į užribį.
Viename susitikimų su Seimo valdyba ji tiesiai apkaltino grupę politikų, kad jie su nusikaltėliais esą derina parlamentarų pasipriešinimą prezidentės teikiamoms generalinio prokuroro kandidatūroms.
D.Grybauskaitė netgi paskelbė, kad turi atitinkamą specialiųjų tarnybų pažymą apie tai. Kilus triukšmui prispausta D.Grybauskaitė prisipažino, kad ta „pažyma“ yra pažymėta grifu „viena bobutė sakė“, tačiau viskas taip ir baigėsi niekuo.
O dabar nusikaltimu, kuris nepalyginti sunkesnis, G.Nausėda apkaltino visą vykdomąją valdžia su premjere priešakyje. Vis dėlto labiausiai tikėtina, jog ir šiuo atveju valdantieji nuspręs verčiau nesivelti į dar vieną kovą nuogąstaudami, kad ji smarkiai paaštrins ir visas kitas, o tai paskatins Prezidentūrą pradėti totalines grumtynes visuose frontuose. Tik ar taip neatsitiks ir tuo atveju, jei pastaroji pamatys, kad jokių ribų nėra?
