Išskirtinio interviu V.Adamkus pakvietė į savo kuklų darbo kabinetą Prezidentūroje. Sutiko kaip visada elegantiškas ir linksmai nusiteikęs. Nepraleido progos žaismingai pajuokauti, kad pandemija neleidžia susitikus apsikabinti, bet niekas negalės uždrausti per gimimo dieną išgerti taurę mėgstamo „skočo“.
Bet pokalbiui pakrypus rimtesnėmis temomis prezidentas buvo labai susikaupęs. Gal suprasdamas, kad jo mintys svarbios daugeliui Lietuvos žmonių, kurie V.Adamkų laiko įtakingiausiu šalies moraliniu autoritetu.
– Gera nuotaika pasitinkate 95-ąjį gimtadienį. Ar jis jums kuo nors ypatingas?
– Atvirai sakant, jo nesureikšminu. Niekada daug dėmesio gimtadieniams neskirdavau. Ši diena maloni tuo, kad visi metai buvo sveiki ir laimingi, nebuvo didelių sveikatos problemų.
Per gimtadienį Alma mane palepindavo tortais ir skanėstais iš savo neišsenkamo kulinarinio lobyno. Šiemet bus ramiau, pasidžiaugsime vienas kitu, kad dar esame kartu. Jos šypsena man bus didžiausia gimtadienio dovana. Vaikystės gimtadienio švenčių nelabai prisimenu.
Gal dėl to, kad namie tarp tėvų nebuvo didelio sutarimo, jie išsiskyrė, kai buvau mažiukas.
Vėliau gimtadieniai mane džiugindavo tuo, kad galėdavau susitikti su žmonėmis, kurių aš ilgesnį laiką būdavau nematęs.
Tie susitikimai galėdavo būti visai neplanuoti. Pasisveikinti, pasidalinti įspūdžiais.
Tai palikdavo gerą antspaudą visiems ateinantiems metams.
Šiemet per gimtadienį gausiu turbūt reikšmingiausią dovaną. Išeis Egidijaus Aleksandravičiaus parašyta mano biografija „Valdas Adamkus“.
Gyvenant nutinka daug įvairių dalykų. Bet yra tokių, kurie įprasmina buvimą šioje Žemėje.
Man svarbiausias gimtadienio ženklas visada buvo šiltas bendravimas. Nebūtinai masinis, bet nuoširdus. Toks gimtadienis man ir yra nepamirštamas.
– Ar nejaučiate liūdesio, kad tų mielų draugų ratas vis mažesnis? Turbūt tokios mintys nesvetimos apmąstant nueitą kelią?
– Taip, ne per seniausiai tai apmąsčiau. Ir mane tos mintys išgąsdino.
Gyvenant su bičiuliais skirtingomis sąlygomis, skirtinguose žemynuose neateidavo į galvą galvoti apie tų santykių trapumą. Bet realybė iškyla, kai sau vienas permąstai nueitą kelią. Imi prisiminti žmones, draugus, kurie buvo artimi toje gyvenimo kelionėje.
Prieš šį gimtadienį, turiu prisipažinti, aš pirmą kartą pagalvojau – o kiek mūsų liko? Ėmiau skaičiuoti, net išsitraukiau senų nuotraukų.
Suskaičiavau ir, atvirai sakant, išsigandau. Per visą gyvenimą turėjau didžiulį mielų žmonių ratą – ir per sportą, ir per bendravimą rezistencijoje, gyvendamas ir dirbdamas JAV.
Nebuvau vienišius, stengdavausi visur dalyvauti, mezgėsi pažintys. Iš tų, kurie buvome „Santaros-Šviesos“ organizatoriai, likome tik trys, kiek žinau. Tai kelia tam tikro rūpesčio. Ateina mintis – negi viskam yra pabaiga?
– Prezidente, gyvenate ilgą, turiningą gyvenimą. Matėte, kaip keitėsi Lietuva. Karai, pokaris, trėmimai, emigracijos, sovietmetis, nepriklausomybė... Kaip šiandien įvertintumėte šį Lietuvos per šimtmetį nueitą kelią?
– Taip, gyvenu beveik šimtmetį. Ir už tai tik galiu padėkoti likimui, kad jis man buvo labai maloningas, pozityvus, leido nugalėti visus pasitaikiusius vargus, gimtojo krašto netekimą, pereiti per Antrąjį pasaulinį karą ir išlikti gyvam.
Lietuva pasiekė fantastiškų pergalių eidama pažangos keliu. Gydėsi ir išsigydė žaizdas, perbrido pokario skaudulius.
Greta didelio džiaugsmo išgyvenu ir skaudulių. Stebiu mūsų šalies vadovus, jų atliekamą darbą.
Nenoriu būti kritiškas, bet negaliu būti ir neteisus. Šiuo metu jaučiu nedidelį nusivylimą.
Turime galimybę savo veiksmus, nuomones pagrįsti teise, teisingumu, deja, šiandien po 30 metų, po išgyvento idealizmo, kuris gal ir buvo nerealus, matyti daug neteisybės, nesąžiningumo dabartinėje mūsų visuomenėje.
Labiausiai mane žeidžia nesąžiningumas net mūsų teisinėje sistemoje. Tai kartais tiesiog varo į neviltį. Kur mes einame, ko siekiame ir kuo visa tai pasibaigs?
Man atrodo, kad mes savo laisve per 30 metų galėjome pasinaudoti dvigubai geriau nei pasinaudojome. Galėjome dar geriau gyventi, bet to nepasiekėme.
Dėl to man labai skaudu.
– Kalbate apie likimo jums dovanotą ilgą, laimingą gyvenimą. Ar jums yra tekę patirti akimirkų, kai buvo kilusi grėsmė gyvybei?
– Taip, ne kartą. Iki šiol stebiuosi, kaip likau gyvas Vokietijoje.
Buvau atskirtas nuo tėvų ir 18-metis turėjau visą išlikimo kelią nueiti vienas. Be šeimos, be globos, be draugų...
Pakliuvau į Rytų Vokietijos miestą Halę prie Zalės. Buvo pati karo pabaiga, miestas beveik iššluotas. Ėjau visai vienas tuščia gatve. Ji buvo grįsta akmenimis, o iš abiejų šonų – mūrinės sienos, lyg tunelis.
Matau, atskrenda žvalgybinis amerikiečių lėktuvėlis. Pilotas pamatė mane vieną, matyt, pamanė, kad nacis, ir ėmė šaudyti iš kulkosvaidžio. Kritau ant grindinio, prisiplojau visu kūnu. Pamaniau, viskas. Kad nors kokia įduba būtų, bet ne, lygu.
Pirmais šūviais į mane nepataikė. Paleido kitą šūvių salvę, kulkos caksėjo į grindinį ir į tas mūrines sienas.
Meldžiausi, kad tik išlikčiau gyvas. Tris ar keturis kartus pilotas praskrisdavo man virš galvos ir nuskrido tolyn, matyt, pamanęs, kad aš negyvas. Atsikėliau, net skeveldrėlė nebuvo manęs palietusi. Tada tikrai įtikėjau stebuklu.
– Jūs ne mažiau buvote arti mirties, kai 18-metis, jau su šeima įsikūręs saugioje Vokietijoje, pabėgėlių stovykloje prie Breslau, sugalvojote palikti artimuosius. 1944 metų liepos mėnesį grįžote į Lietuvą, į Sedos apylinkes, kur buvo suformuota Tėvynės apsaugos savanorių rinktinė. Galima sakyti, vykote į mirtį, nes ta savanorių rinktinė neturėjo jokių galimybių sulaikyti sovietų puolimą. Mes nedaug žinome apie šią istoriją. Kas jus vedė atgal į Lietuvą?
– Pradžia to poelgio – mano aktyvus dalyvavimas rezistencijoje jau nuo gimnazijos laikų. Kodėl grįžau? Jaučiau įsipareigojimą tėvynei, pareigą ją ginti ir fiziškai. Galite tai vadinti ir idealizmu.
Deja, mes tikrai neturėjome jokių galimybių ką nors pasiekti, buvome vieni prieš sovietų tankus. Savo akimis mačiau, kaip spalio 5 dieną jie pajudėjo nuo Mažeikių į puolimą.
Visi, kiek mūsų prie Sedos buvo jaunuolių, šokome bėgti, apie jokį gynimąsi ar puolimą negalėjo būti nė kalbos.
Buvau vienas tų laimingųjų, kuris išsigelbėjo. Šimtai jaunuolių Sedos kautynėse žuvo.
– Jūsų antrasis pasitraukimas iš Lietuvos buvo dramatiškas. Per stebuklą išsigelbėjote nuo sovietų kariuomenės.
– Taip, bėgdamas iš Sedos, beveik iš karo lauko, pamačiau važiuojantį sunkvežimį, užsikabinau už jo ir kabėdamas pasiekiau Kretingą.
Dairiausi – nė gyvos dvasios, tuščia. Stotyje, matau, stovi karinis traukinys, o ant platformų naujausi vokiečių tankai, kuriuos vokiečiai traukdamiesi bandė išgelbėti ir išsivežti.
Spontaniškai šovė mintis – čia mano vienintelė galimybė ištrūkti ir pasiekti Vokietiją. Gulėdamas ant žemės pamačiau, kad ešelonas saugomas tik kelių vokiečių.
Apskaičiavau, kas kiek laiko jie nueina į kitą ešelono galą. Kai nuėjo, užšokau ant platformos, atsiguliau po tanku ir nejudėjau.
Po poros valandų traukinys pajudėjo, ir kai pervažiavau Vokietijos sieną, atsikvėpiau. Išsigelbėjau. Supratau, kad dėl laisvos Lietuvos kovoti lieka tik rezistencinė kova.
Tas atsitikimas manęs ne tik neatgrasė nuo rezistencinės kovos, bet ir suteikė naujų jėgų. Aš turiu tęsti tą darbą, kurį pradėjome dar gimnazijoje. Grįžęs į Vokietiją šeimos neberadau, nuo jų pasimečiau.
– Pirmieji jūsų žingsniai JAV nebuvo lengvi? Buvote imigrantas kaip tūkstančiai kitų, atblokštų karo audrų.
– Taip, sunkūs. Dirbau paprastu darbininku fabrike. Ir tas darbas man buvo lyg spyris – kas bus, ko nebus, bet fabrike aš nepasiliksiu. Ir tas nusiteikimas vedė mane į priekį. Sunkiai, užtruko daug metų, bet ėjau pirmyn.
Universitete studijavau ne 4, o 6 metus, nes kartu ir dirbau. Jau besimokydamas aktyviai įsitraukiau į lietuvių bendruomenės veiklą. Čia buvo visko – nesutarimų tarp organizacijų, žmonių. Ne dėl kokio nors turto, o dėl Lietuvos vizijos.
Vieni, vyresni, buvo už tai, kad Lietuva turi būti atkurta tokia, kokia buvo.
Kiti manė, kad turime prie ko nors jungtis. Ir buvo tretieji – jiems priklausiau ir aš, ir mano karta, kurie sakė, kad reikia žiūrėti ne į praeitį, o į ateitį.
Mūsų ginklas turi būti išsilavinimas, išsimokslinimas, tai mes panaudosime Lietuvos labui.
– Prie Lietuvos valstybės vairo kaip prezidentas buvote dvi kadencijas. Kuriais savo laimėjimais labiausiai didžiuojatės ir kokių savo siekių nepavyko įgyvendinti?
– Kad galėčiau pirštu durti į kokį nors vieną nepadarytą darbą, taip nėra.
O kuo aš didžiuojuosi, kas man labiausiai pavyko?
Gal tai, kad pajėgiau atvesti Lietuvą į ES ir NATO. Tuo didžiuojuosi labiau nei savo prezidento pareigomis, kurias man patikėjo tauta, ar kokiais nors garbingais apdovanojimais.
Stengiausi tam panaudoti kuo daugiau savo turėtų svarbių kontaktų.
– Už nepriklausomybę prieš 30 metų daugiausia kovojo karta, kuri dabar jau yra senjorai. Mūsų visuomenėje tam tikrais klausimais kartais galima įžvelgti priešpriešą tarp tos senesnės kartos ir jaunimo, kuris, suprantama, yra veržlesnis, modernesnis. Kaip jūs šiandien žvelgiate į tą dviejų kartų susidūrimą?
– Aš didžiuojuosi mūsų jaunąja karta. Dažnai stebiuosi, iš kur Lietuvoje tiek jaunų talentų? Juk turime specialistų, kurie gali konkuruoti su pasaulinio lygio mokslininkais. Mūsų laimėjimai medicinos srityje yra stulbinantys. Tas pat ir kitose srityse.
Bet, kaip sakiau, šiandien liūdesį man kelia teisingumo sistema. Mano supratimu, ji neveikia taip, kaip turėtų.
Populiariausios dabar kalbos apie žmonių gerovę. Gerai, aš pritariu tam šūkiui.
Turime dėl to dirbti. Bet realūs darbai neatspindi, kad siekiame tos gerovės. Ir tai mane skaudina. Norisi, kad tai nepersiduotų jaunajai kartai. Aš ja tikiu.
Asmeniškai taip pat tikėjausi daugiau nuveikti. Žodis „Lietuva“ man buvo šventas. Deja, per tuos 30 metų, kuriuos pats perėjau, norėjau matyti daugiau pokyčių, bet man nepavyko jų pasiekti. Gal pritrūko laiko.
Ir dabar dažnai kyla minčių: reikėtų ir tą, ir aną dar padaryti, šoku su užsidegimu, bet staiga sustoju ir pagalvoju – neužmiršk, kiek tau metų, kiek sveikata leis tau džiaugtis tuo, ką turi.
– Pateiksiu linksmesnį klausimą. Iki šiol į šį jūsų kabinetą Prezidentūroje atkeliauja daug žmonių laiškų su prašymais, pasakojimais, nusiskundimais. Prisipažinkite, ar daug esate gavęs ir moterų meilės laiškų, meilės prisipažinimų? Ir ar ponia Alma apie tai žinojo?
Per visą mūsų pokalbį prezidentas V.Adamkus, matau, pirmą kartą kiek sutriko.
Patylėjo, pamąstė, bet po trumpos pauzės vis dėlto prabilo.
– Taip, prisipažinsiu, esu gavęs nemažai... Bet tegu tai lieka neaptarta.
Alma, aišku, visada tai žinojo, nes aš neslėpiau, – diplomatiškai pokalbį baigė V.Adamkus ir mostelėjo ranka į portretą, kabantį ant sienos priešais jo darbo stalą. Iš jo linksmai šypsosi raudona suknele vilkinti ponia Alma.
