Bet laivas, kad ir pavojingai siūbuojamas, vis dar plaukia, nors, atrodo, kapitono komandoje bus pokyčių. Nesunku buvo numatyti, jog daugiausia nepasitenkinimo debesų susikaups virš sveikatos apsaugos ministro galvos.
Mano nuomone, iš pradžių gerokai sutrikęs ministras A.Dulkys pamažu atgauna pusiausvyrą, nors daug kam atrodo, jog pandemijos valdymas kol kas nesuranda teisingų bėgių.
Bet abejoju, kad naujas ministras pradėtų daryti stebuklus. Jeigu nuo pat pradžių būtų buvę laikomasi privalomo skiepijimo politikos ir taikomos drakoniškos priemonės vengiantiems ir net agituojantiems to nedaryti, dabar nebereikėtų laukti, kada vėl bus karantinas.
Liberalus požiūris į vakcinaciją buvo klaida, nes nemaža visuomenės dalis tiki skleidžiamomis melagienomis. Kaip antivakseriai „gaminasi ir dauginasi“, mokslas dar neatskleidė, bet nemanau, jog tam reikia gaišti laiką. Yra sveikai mąstanti visuomenės dalis, yra vaikai, ir jais reikia rūpintis.
Dėmesio centre netikėtai atsidūrė Vidaus reikalų ministerija. Atsimenu metų senumo prognozes apie A.Lukašenkos ateitį. Visi ne iš kavos tirščių teisingai spėjo, jog „pirmininkas“ pirmiausia apsisups jėgos struktūromis, kreipsis pagalbos į Rusiją, skaldys iš vidaus revoliucionierius.
Bet kad dar ir keršys Vakarams panaudodamas nelegalią migraciją, niekam į galvą neatėjo.
Reikia pripažinti, kad A.Lukašenka pridarė problemų Lenkijai, Lietuvai, iš dalies ir Latvijai. Ir problemos nepasibaigė. ES neketina finansuoti tvoros statybos.
Bet Batka ir pats apsiskaičiavo. Keršto akcijos pradžioje manė, jog nenorėdamos pažeisti europinės migracijos nuostatų tiek Lenkija, tiek Lietuva nesiryš griežtam atsakui. Apsiriko, tad greitai ir pačiam kilo problema – kur padėti prisikviestuosius nelegalus.
Ministrė A.Bilotaitė, pliko pasienio fone skėsčiojusi rankomis ir vis kartojusi apie hibridinį karą, gana greitai susiorientavo ir šiuo metu visai neblogai valdo sudėtingą situaciją.
Tai reikšmingas Vyriausybės laimėjimas. Kuo migracijos byla pasibaigs, sunku prognozuoti. Artėjant žiemai daug suklaidintų migrantų tebėra tarpinėje zonoje, į tai aštriai reaguos žmogaus teisių gynėjų organizacijos.
Kitos ministerijos buvo mažiau pastebimos. Jeigu ne nuolat skelbiami politikų reitingai, tikriausiai ministrų pavardes pamirštum. Žinoma, išskyrus dvi – užsienio reikalų bei ekonomikos ir inovacijų ministrų G.Landsbergio ir A.Armonaitės. Kas nuveikta pastarojoje ministerijoje, informacijos nedaug, užtat ministrė kalba daug ir dažniausiai ne apie ūkio reikalus.
Manau, jog A.Armonaitės kalbėjimas ir Laisvės partijos programa su Partnerystės įstatymo projektu gali padaryti TS-LKD laisvą nuo koalicinių įsipareigojimų. Rinkimuose konservatoriams Bažnyčia tebėra esminis ramstis. Tačiau problema daug platesnė ir rimtesnė.
Kas šiuo metu yra Europos Sąjunga? To klausiama vis dažniau. Kol ES buvo ekonominė bendrija, kaip dabar vaizdžiai sakoma – pinigų maišas, didelių diskusijų nekilo, nebent pasitaikydavo techninių pinigų pasidalijimo nesklandumų.
Bet vis aktyviau į ES darbotvarkę pradėjo brautis ideologinės nuostatos. Liberalizmas, skirtingai nei konservatizmas, yra ideologija, o kraštutinės jo formos (partnerystės koncepcija, Stambulo konvencija) ne visoms ES narėms yra priimtinos.
Jeigu tai būtų tik atskirų žmonių grupių teisių klausimai, niekas per daug nekreiptų dėmesio, bet krikščioniškos savimonės valstybės nesutiks, kad LGBT problematika atsidurtų švietimo sistemose.
Murmėjimas jau girdėti ir Lietuvoje. Ir jis tik stiprės. Valdžiai galima tik patarti neskubėti su visuomenę poliarizuojančiais įstatymų projektais. Geriau prieš metantis į mūšį ramiai pasvarstyti galimas pasekmes. Ir šiuo atveju ypač svarbu rasti bendrą poziciją su prezidentu.
Beje, sprendžiant iš neretai žiniasklaidoje pasirodančių skirtingų pozicijų, kyla įtarimas, jog strateginiais klausimais ne visada tarp Vyriausybės ir Prezidentūros tariamasi.
Galbūt taip yra ir su diskusijų bangas sukėlusiu Lietuvos ketinimu įsteigti Taivano atstovybę ir atitinkamai tokią pat Taivane. Nuo pat pradžios buvo aišku, jog Lietuva turės atsitraukti arba švelninti poziciją. Problema – kaip iš keblios situacijos išeiti iškelta galva.
Per mėnesį pagaliau sugalvojo: Taivanas steigia atstovybę Lietuvoje, o kada nors ateityje tai darys ir Lietuva. Vengiant tiesmukos politinės potekstės Taivano delegacija atvyko į Lietuvą kalbėtis apie puslaidininkių įmonę.
Trumpai drūtai – politinis projektas atidedamas. Kaip reaguos Kinija, pamatysime. Kol kas Pekinas gavo prezidento patvirtinimą, jog Lietuva yra už Kinijos teritorinį vientisumą. Kiek man žinoma, Kinija nėra kategoriškai prieš Taivano ekonominį bendradarbiavimą su kitomis valstybėmis.
Lietuvoje yra manančių, jog Kinija yra ne tik autoritarinė, grėsminga valstybė, bet ir nepatikima ekonominė partnerė, todėl reikia vis labiau siaurinti santykius su ja. Galbūt. Aš paklausčiau papildomai: ar patikima Lietuvos valdžia?
Visi atsimename, kaip prezidentė D.Grybauskaitė agitavo už ekonominį žygį į Kiniją. Pasikeitė valdžia, ir viskas priešingai. Kuo tada pasitikėti verslininkams?
