Galimybė merą rinkti tiesiogiai smarkiai padidino gyventojų aktyvumą, o pirmą kartą jie tokia teise pasinaudojo 2015-ųjų pavasarį.
Rinkėjai aktyviai balsavo ir prieš dvejus metus, tačiau šiemet balandį Konstitucinis teismas išaiškino, kad šešerius metus galiojanti tiesioginių merų rinkimų tvarka prieštarauja Konstitucijos 119 straipsniui.
Seimo nariai turi nuspręsti, ar sugrįžti prie senosios merų rinkimo tvarkos, kai tokią teisę turėjo tik tarybos nariai, ar pakeisti Konstitucijos straipsnį ir suteikti galimybę gyventojams merus rinkti tiesiogiai. Artimiausi rinkimai numatyti 2023-iaisiais.
Dauguma tiek pozicijos, tiek opozicijos politikų Seime pritaria tiesioginių rinkimų idėjai, tačiau išsiskyrė nuomonės dėl mero galių.
Valdantieji konservatoriai ir liberalai norėtų, kad meras būtų vykdomosios valdžios atstovas, o jo pareigos būtų prilygintos administracijos direktoriaus darbui. Tokiu atveju meras esą turėtų ne tik daugiau galių, bet ir atsakomybės už priimamus sprendimus.
Opozicijoje esantys valstiečiai siūlo išlaikyti dabartinį modelį, kai meras yra ir tarybos pirmininkas, ir savivaldybės vadovas, mat valdančiųjų siūlomos įstatymo nuostatos merui suteiktų mažiau funkcijų ir savarankiškumo.
– Kuris modelis jums atrodo priimtinesnis ir teisingesnis? – „Laikinoji sostinė“ pasiteiravo Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto politikos mokslų doktoranto Audrio Narbuto.
– Svarbiausia – išsaugoti tiesioginius mero rinkimus, kuriuos visuomenė ne tik įvertino labai palankiai, bet ir padidino savivaldybių tarybų koalicijų stabilumą, o pati savivalda tapo efektyvesnė. Nuolat kildavo konfliktų tarp tarybų koalicijos daugumos, koalicijos subyrėdavo, politikai merus nuversdavo, tuomet skirdavo naujus vadovus. Tiesioginiai mero rinkimai padarė didelę įtaką šiems procesams.
Dabar svarbiausia susitarti dėl mero galias reglamentuojančio modelio. Abu minimi modeliai turi tiek privalumų, tiek trūkumų.
Jeigu merą prilyginsime administracijos direktoriui, jis taps pavaldus savivaldybės tarybos daugumos sprendimams. Kas nutiks, jeigu taryba smarkiai susipyks su meru? Pastarasis vilkintų tarybos sprendimus. Aišku, meras taip pat turėtų balsą balsuojant taryboje.
Šiuo metu taryba savivaldos lygmeniu atstovauja įstatymų leidžiamajai valdžiai, administracija – vykdomajai ir galima įžvelgti savotišką susiplakimą.
Tokią kritiką galima atremti – juk Vyriausybės nariai, kurie yra tikroji vykdomoji šalies valdžia, gali būti ir Seimo nariais, o Seimo pirmininkas pagal Konstituciją yra prezidentą pavaduojantis politikas.
Dabartinis modelis vis dėlto turi pranašumų, nes per kelerius pastaruosius metus jis jau nusistovėjo, išsiaiškinome, kas leidžiama, todėl galima tikėtis didesnės paramos iš skirtingų politinių jėgų. Aš pasisakyčiau už esamo modelio išsaugojimą.
– Galbūt yra dar geresnių modelių, kurių politikai dėl kokių nors priežasčių net nesvarsto?
– Visa kita iš esmės yra tik šių dviejų modelių variacijos. Jos paties modelio nekeistų, galime kalbėti tik apie detales.
– Dalis konservatorių neslepia, kad nepritaria tiesioginiams mero rinkimams, nes jie esą leidžia savivaldybėse įsigalėti vietos kunigaikščiams, kurių nesaisto jokie partijų kontrolės saitai. Tarp tokių minimas Druskininkų meras Ričardas Malinauskas, Kauno meras Visvaldas Matijošaitis. Ar tokia nuostata turi pagrindo?
– Dauguma vadinamųjų kunigaikščių savivaldybėse įsigalėjo dar iki tiesioginių merų rinkimų.
Tarkime, Druskininkuose valdžia išliko daugelį metų tų pačių žmonių rankose nepriklausomai nuo rinkimų sistemos, partinės priklausomybės.
Priešingai – tiesioginiai rinkimai merus padarė nepriklausomus nuo tarybos daugumos užgaidų. Net jiems susipykus meras išlieka galios centru ir gali nacionaliniu mastu kelti savivaldos problemas.
Pats vienas meras negali veikti visiškai efektyviai, sprendimus priima taryba, tačiau jis yra nepriklausomas asmuo, kuris gali dirbti ketverius metus, ir tikėtina, kad aplink jį susiformuos koalicija.
Žinoma, ši taisyklė negalioja, jeigu meras pakliūva į teisėsaugos akiratį ir praranda ne tik tarybos narių, bet ir visų rinkėjų pasitikėjimą.
– Kaip mero rinkimų modelio pakeitimas galėtų pakeisti Kauno mero V.Matijošaičio sprendimą dalyvauti artimiausiuose rinkimuose?
– V.Matijošaičio sprendimui ši aplinkybė turbūt neturės lemiamos įtakos, nes šiuo metu jis tapo vienu ryškiausių veidų savivaldos politikoje. V.Matijošaitis su rinkimų komitetu „Vieningas Kaunas“ gautų didelę rinkėjų paramą.
Kita vertus, yra grėsmė, kad dalis politikų, kurie gerai dirba savivaldos srityje, tačiau nėra tokie garsūs kaip V.Matijošaitis, nuspręstų nekandidatuoti, liktų silpnesnės asmenybės.
Pažiūrėkime į situaciją: jeigu mero darbas priklauso nuo tarybos daugumos, kurią gali lemti įvairūs užkulisiniai susitarimai, kodėl gerą darbą ar savo verslą turintis žmogus turėtų eiti į tarybą? Tik tam, kad pusę metų padirbtų meru ir dar turėtų pasitraukti su tikrų ar išgalvotų istorijų šleifu?
Toks kelias būtų visiškai neracionalus, o kai darbas savivaldoje tampa neracionaliu pasirinkimu, stiprios asmenybės, gabūs lyderiai labiau linkę susilaikyti nuo aktyvios veiklos politikoje.
O šiuo metu tiek Lietuva, tiek visas pasaulis ir taip išgyvena lyderių krizę.
