Dabar vienoje Antakalnio kapinių tako pusėje – lenkų karių kapai, kuriuos lanko ne tik vilniečiai, bet ir atvykėliai iš Lenkijos. Kiekvienas cementinis kryžius papuoštas šios valstybės vėliava, per Vėlines ant kapaviečių žiba žvakių jūra.
Kitoje pusėje – lietuvių savanorių kapai, kuriuos dar prieš keletą metų žymėjo tik kauburėliai. Kapavietes tvarkę entuziastai per ketverius metus sulaukė pagalbos tik iš atsargos karininkų, nors atrodytų, kad pirmiausia tai turėtų būti karių pareiga.
Tvarkytojai rengė projektą
Šįmet prieš Vėlines Verkių mokyklos-daugiafunkcio centro mokytojai ir moksleiviai Antakalnio kapines tvarkė kartu su Atsargos karininkų sąjunga, kuri vienija Lietuvos kariuomenės atsargos ir dimisijos karininkus.
Tam tvarkytojai parengė projektą dėl kapinių tvarkymo, gavo leidimą rūpintis kapavietėmis Antakalnio kapinių 11-ajame kvartale, pastatyti laikinus medinius kryžius.
Su moksleiviais kryžius statė atsargos karininkai. Dabar tarnaujantys kariškiai nesiėmė iniciatyvos įamžinti lietuvių savanorių, žuvusių 1919–1921 metais, atminimą.
Nebuvo ir talkų, per kurias nuolatinės organizatorės A.Kaupienės rūpesčiu trejus metus ant lietuvių savanorių kapų kilo trispalvėmis papuošti kryžiai.
Verkių mokyklos vadovas Šarūnas Gerulaitis sakė, kad pasitraukusi iš darbo mokytoja pradėjo vengti viešumo, – jai nėra reikalo girtis nuveiktais darbais.
Istorinių žinių – nedaug
Prieš šiųmetes Vėlines trūko dar maždaug 150 kryžių. Iš viso kauburėlių šiame kapinių kvartale beveik pusė tūkstančio, daugumą jų jau žymi kryžiai, tačiau kas po jais palaidota, informacijos trūksta.
Verkių mokykla, susisiekusi su istorikais, sužinojo tik tiek, kad šioje vietoje ilsisi daugiau kaip 200 lietuvių savanorių.
Pedagogai prisiminė, jog A.Kaupienei teko nueiti kryžiaus kelius, kad ši vieta nebūtų pamiršta. Juolab kad didinant Menininkų kalnelį, kuriame pradėjo trūkti vietos, būta planų jį plėsti į tą pusę, kur ilsisi savanoriai.
Pradėjus tvarkyti savanorių kapus trūko ne tik lėšų, bet ir medžiagų, todėl A.Kaupienė prašė vilniečių pagaminti bent po kelis kryžius. Kad visi būtų vienodi, ji su kolegomis buvo parengusi kryžiaus maketą.
A.Kaupienė kolegoms pasakojo, kad kapinių kvartale pradėjus kilti kryžiams aplinkiniai irgi ėmė pagarbiau žvelgti į šią vietą.
Atėjusi aplankyti savanorių kapų ji vis dažniau įsitikindavo, kad jų nebeaplenkia ir kapinių tvarkytojai. Kitaip nei anksčiau, jie nugrėbdavo lapus, surinkdavo nukritusias medžių šakas.
Vengė dalytis pasakojimais
Š.Gerulaitis apgailestavo, kad A.Kaupienei išėjus į pensiją mokykloje liko mažai pasakojimų apie Antakalnio kapinių tvarkymą.
Mokytoja savo darbo nelaikė reikšmingu, prašė nekaupti kapinių tvarkymo istorijos archyvo.
„Darbai ėjo į pabaigą, norėjome bent straipsnį apie tai parašyti, bet Ala pasakė „ne“, – prisiminė mokyklos direktorius.
Tuo metu Krašto apsaugos ministerija neatsakė į „Sostinės“ klausimą, kodėl ilgus metus savanorių palaidojimo vietų nežymėjo jokie ženklai.
Ministerijos atstovai nekomentavo, ar buvo bandymų identifikuoti kapavietes, ar žinomas tikslus palaidotųjų skaičius, kaip ateityje ketinama įprasminti šią savanorių amžinojo poilsio vietą.
Žinoma tik tiek, kad kelias dešimtis kryžių savanorių kapams padovanojo 1991 metais savanore buvusi Marija Jakimavičienė.
Leido nupjauti seną ąžuolą
Kryžiams ji leido nupjauti savo sodyboje augusį šimtametį ąžuolą, į kurį buvo trenkęs žaibas. Iš jo medienos ji vietinio meistro paprašė pagaminti kryžius.
Tiesa, M.Jakimavičienė ir anksčiau žinojo, kad čia palaidoti savanoriai, ateidavo uždegti žvakių.
Savanorė prisipažino: jai skaudu, kad už mūsų šalį kovojusių ir žuvusių karių ir savanorių atminimas nejaudina aukščiausių karininkų.
Menininkų kalnelį plės į Našlaičių kapinių pusę
Kai Menininkų kalnelyje ėmė trūkti vietos, pasigirdo svarstymų jį plėsti į tą pusę, kur palaidoti lietuvių savanoriai, kurių kapai dabar sutvarkyti.
Savivaldybės įmonė „Vilniaus planas“ prieš metus pradėjo rengti naują Antakalnio kapinių teritorijos tvarkymo idėją. Architektai ėmė vykdyti savivaldybės užduotį išplėsti Menininkų kalnelį.
Planuojama, kad jis bus plečiamas į šiaurinę kapinių dalį, vadinamą Našlaičių kapinėmis. Čia žmonės buvo laidojami be jokių įrašų bažnytinėse knygose, mirę kalėjimuose, ligoninėse, prieglaudose.
Žvalgomieji archeologiniai tyrimai patvirtino istorinių tyrimų teiginį, kad laidojama buvo be sistemos, o paskutiniai laidojimai čia vyko XX a. pirmojoje pusėje.
Remiantis tyrimų duomenimis galima teigti, kad sovietmečiu vykdytų represijų aukos buvo laidojamos rytinėje Našlaičių kapinių dalyje (kitoje kalnagūbrio pusėje), kur buvo rasti ir Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai.
Nuo XX amžiaus 8-ojo dešimtmečio pradžios čia pradėtas kurti ir Menininkų kalnelis, kuriame laidojami žymiausi Lietuvos kultūros veikėjai. Per pusšimtį metų jis jau keliskart buvo praplėstas, tačiau, savivaldybės specialistų skaičiavimu, netrukus laidojimo vietų pritrūks.
Užduotį įvertinti Menininkų kalnelio tąsos galimybes gavę savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ architektai, atsižvelgę į 1994 m. bendrovės Paminklų restauravimo instituto parengtą projektą, šiam tikslui pasirinko šiaurinę sklypo dalį.
Išanalizavus esamą būklę ir įvertinus visuomenės pasiūlymus, po žvalgomųjų archeologinių tyrimų ir reljefo vertinimo buvo pasirinktos dvi laidoti tinkančios teritorijos.
Nauji palaidojimai numatomi tik urnose, iki 1 metro gylio. Pastarąjį apribojimą lėmė archeologiniai tyrimai, kurie atskleidė, kad šioje teritorijoje būta XIX–XX a. pirmosios pusės palaidojimų, kurių matomų pėdsakų beveik nelikę.
