Migrantų antplūdį patiriančioms Lietuvai ir Lenkijai pokalbiai su Vakarų nepripažįstamu A.Lukašenka yra visiškas tabu, todėl Vokietijos kanclerės žingsnis akivaizdžiai kertasi su diktatoriaus ignoravimo politika.
Negana to, dar ir Prancūzijos prezidentas E.Macronas aptarė migrantų krizę su Rusijos prezidentu V.Putinu, nors dialogo su Maskva nei Vilnius, nei Varšuva niekada nerėmė ir ragina nuosekliai laikytis sankcijų Rusijai politikos.
Ar šie pokalbiai – atsitraukimas nuo A.Lukašenkos ignoravimo politikos, dar suteikiant ir V.Putinui galimybę daryti įtaką ES sprendimams?
Dėl migrantų krizės iki šiol Lietuvoje vyravo neįprasta politinių jėgų vienybė, daugmaž vienu balsu apie šį iššūkį kalbėjo prezidentas ir Vyriausybė.
Bet A.Merkel pokalbio vertinimai jau iš esmės skiriasi.
Prezidento G.Nausėdos patarėja A.Skaisgirytė, o netrukus ir pats šalies vadovas, galima sakyti, net sveikino A.Merkel už pastangas aptarti migrantų krizę tiesiogiai su Baltarusijos diktatoriumi.
G.Nausėda interviu BBC pareiškė, kad „mes turime kalbėtis su žmogumi, kuris atsakingas už tai, kas vyksta pasienyje“, nes esą kreipiantis į A.Lukašenką gali atsirasti galimybių išspręsti migracijos krizę.
Vis dėlto neaišku, ką turėjo galvoje prezidentas sakydamas, kad „mes turime su juo kalbėtis“. Ar ir Lietuvos politikus?
Mat kiek anksčiau jis yra pabrėžęs, jog A.Lukašenkai reikia siųsti tik griežtų sankcijų signalus, o ne derėtis su juo. Kaip suprasti tokius prezidento posūkius? Beje, pats G.Nausėda, komentuodamas savo žodžius BBC, paaiškino, jog kalbėtis – tai nereiškia derėtis.
Kad ir kaip būtų, dabar G.Nausėda, regis, solidarizuojasi su A.Merkel, o ji aiškiai linkusi laikytis Vokietijai būdingos pragmatinės politikos, kuriai išankstinės nuostatos dėl vertybių nėra kliūtis dialogui ar net kompromisams siekiant konkrečių tikslų ir naudos.
Beje, A.Merkel paskambino A.Lukašenkai netrukus po to, kai ES sutarė dėl naujų sankcijų Baltarusijai. Tai panašu į botago ir meduolio politiką: viena vertus, baudžiamas Minsko oro uostas, turizmo agentūros, asmenys, kita vertus, signalizuojama, kad galbūt galimas ir taikesnis krizės sprendimo būdas.
Lietuva iki šiol atkakliai skelbė, kad ne tik su A.Lukašenka nevalia kalbėtis – jokie politiniai ryšiai negalimi nė viceministrų lygiu.
Tiesa, Vokietijos kanclerę atvirai supliekė tik konservatoriai – europarlamentaras A.Kubilius, kuris A.Merkel skambutį pavadino klaida, taip pat Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Ž.Pavilionis, pareiškęs, kad jos pokalbis – asmeninė iniciatyva, prieštaraujanti ES linijai, tai neatitinka Vokietijos pozicijos, be to, tokiems ryšiams esą nepritaria ir JAV.
Diplomatiškiau apie tai kalbėjo Lietuvos užsienio reikalų ministras G.Landsbergis, prisipažinęs, kad Vokietijos kanclerės pokalbis su A.Lukašenka jam buvęs netikėtas, ir pareiškęs, kad nesupranta, apie ką galima kalbėtis su šiuo migrantų krizės sukėlėju, o ne sprendėju. Su A.Lukašenka esą nereikia kalbėtis, kad jis nesijaustų pripažintas Vakarų.
Premjerė I.Šimonytė svarstė dar atsargiau, netgi sakė suprantanti A.Merkel susirūpinimą dėl humanitarinės krizės prie ES sienų, tik pridūrė nesanti nustebusi, kad A.Lukašenka jos skambučiu pasinaudojo propagandai.
Žinoma, A.Lukašenka nepraleido geros progos propagandai, bet ji skirta baltarusiams. Jis kalbėjo apie neaiškius savo siūlymus, kaip galima spręsti migrantų krizę. Bet ar Vokietija jau linkusi laikyti jo režimą teisėtu? Aišku, kad ne ir pokalbis su juo nieko esmingai nekeičia.
Galbūt susirūpinusi dėl į Vokietiją per Lenkiją jau atvykstančių migrantų A.Merkel mėgino pastūmėti A.Lukašenką stabdyti jų siuntimą prie ES sienų, kartu dialogu suteikdama jam galimybę tarsi išsaugoti savo politinį veidą.
Šiaip ar kitaip, kol kas neregėti jokios praktinės naudos iš A.Merkel pokalbio. Net priešingai – netrukus itin gausi migrantų minia mėgino jėga šturmuoti Lenkijos sieną, sužalotas vienas pareigūnas. Turbūt taip Baltarusijos diktatorius stiprina spaudimą ES, kad su juo būtų deramasi, atsisakoma sankcijų.
Lietuvos pasienyje didesnių pokyčių lyg ir nėra – pastangos pereiti sieną nesiliauja, bet kelių dešimčių žmonių grupės jėga veržtis nemėgina, juos pareigūnai grąžina atgal į Baltarusiją.
Regis, tokia padėtis – tik laikinas migrantų problemos įšaldymas.
Turkija jau nebeleidžia parduoti irakiečiams ir sirams bilietų į Minską. Tai pristabdys naujų migrantų srautus, bet niekur nedings Baltarusijoje jau esantys tūkstančiai žmonių.
Sugrąžinti juos į kilmės šalis bus labai nelengva net ir tuo atveju, jei A.Lukašenka nutrauktų jų sąmoningą siuntimą prie ES sienų.
Išsiųsti namo Lietuvoje jau esančių maždaug 4 tūkst. migrantų irgi neįmanoma. Pavyks nebent vieną kitą, o dauguma stengsis likti ir toliau veržtis į Vakarus.
Neatrodo, kad Lietuva jau turi planą, kaip elgtis su šiais asmenimis, kurių neįmanoma neribotą laiką laikyti uždarytų migrantų stovyklose.
