Prezidentas G.Nausėda, tris kartus Seimo daugumos pasiųstas į nuošalę, vienu kartu atmetant net tris jo veto, vėl prisiminė pažadus tapti pagrindiniu Lietuvos moderatoriumi ir visų sodintoju prie bendro stalo.
Šalies vadovas pirmadienį į Prezidentūrą sukvietė visų parlamentinių partijų lyderius ir iškėlė spindintį ir ambicingą tikslą – pagaliau susitarti dėl pandemijos valdymo.
Vis dėlto kirba klausimas: ar tai nėra tuščias oro drebinimas, kuris neturi nieko bendra nei su realiu gyvenimu, nei su demokratinės politikos prigimtimi?
Juk pastarosios esmė yra nuolatinė valdžios ir opozicijos kova, o ne vienybė.
Bet kokiu atveju šiame renginyje jokia vienybe nė iš tolo nekvepėjo.
Opoziciniai socialdemokratai atsinešė savo „planą“, kaip įveikti pandemiją, kuris labiau priminė elementarią daugybos lentelę apie būtinybę izoliuotis, testuotis, plauti rankas ar vėdinti patalpas.
Tiesa, buvo pabrėžta, kad vakcinacija nėra vienintelis ir galbūt net ne pagrindinis kovos su pandemija būdas.
Valdantieji šaipėsi iš šio „plano“, opozicija – iš jų, kad jie patys, nors ir žadėjo, jokio plano neturi. Savo ruožtu prezidentas vėl pliekė Vyriausybę, kad ji nevykdo jokios vakcinacijos kampanijos. Štai ir visas „sutarimas“.
Bet šis vaizdas valdžios viršūnių scenoje buvo tik žiedeliai, palyginti su tuo, ką išvydome savaitei įsibėgėjus, ir būtent toje srityje, kurioje sutarimas ar bent veiksmų derinimas yra būtinas.
Jau koją per kabineto slenkstį į pensiją keliančios Vokietijos kanclerės A.Merkel skambučiai Baltarusijos diktatoriui A.Lukašenkai sukėlė audrą ne tik mūsų regione, bet ir visoje ES.
Didelė dalis politikų ir žiniasklaidos piktinosi tokiu žingsniu, kuris esą kelia pavojų visos ES, vos pirmadienį sutarusios dėl naujų sankcijų Minsko režimui, vienybei, legitimizuoja režimą, skatina dar labiau eskaluoti padėtį, susijusią su migrantų krize.
Tačiau tiek A.Merkel aplinka, tiek tokio veiksmo šalininkai Europoje aiškino, jog kartais tenka kalbėtis net su kruviniausiais diktatoriais ar teroristais, grobiančiais žmones, kad būtų išgelbėtos gyvybės, o krizė nepersiristų per paskutines raudonąsias linijas.
Be to, esą tai joks A.Lukašenkos, kuris oficialiuose pranešimuose apie skambučius buvo pabrėžtinai vadinamas „ponu“, pripažinimas prezidentu.
Akivaizdu, jog A.Merkel veiksmus nulėmė tiek Vokietijoje, tiek už jos ribų stiprėjanti kritika Varšuvai ir visai ES, kad neteisėti migrantai Lenkijos pasienyje vis labiau kenčia, o Vakaruose esą nieko nedaroma, kad jie būtų kuo greičiau išgelbėti.
Nors ši kritika vienpusė, A.Merkel tikrai veikė ne vienasmeniškai. Po jos pokalbių su A.Lukašenka buvo paskelbta apie ES ir Minsko „technines derybas“ dėl migrantų padėties ir jų grąžinimo į kilmės šalis.
Krizės židinys, stovykla Lenkijos pasienyje, ištuštėjo per porą dienų, kai kurie nelegalai atsidūrė Minske, iš kur ėmė rengtis skrydžiams namo.
Tiesa, dar daugiau jų liko miškuose prie Lenkijos ir Lietuvos, iš kur toliau mėgina prasmukti į ES.
Tuo metu ES viršūnėse pasklido kalbos, kad Vokietija ir Italija abejoja dėl anksčiau sutartų sankcijų Baltarusijos oro linijoms „Belavia“, skraidinančioms nelegalus iš Vidurinių Rytų.
Nieko stebėtina, kad Baltarusijos ir Rusijos valdiška propaganda tryško triumfu dėl šios savo pergalės. Kita vertus, ar A.Merkel veiksmų kritikai, pirštu rodydami į šį džiūgavimą, pernelyg neskuba su apokaliptiniais nuogąstavimais, kad diktatūra laimėjo ir yra pripažinta?
Šiaip ar kitaip, šios diskusijos Lietuvoje įgavo tiesiog karikatūrinį pavidalą.
A.Merkel pokalbiai su A.Lukašenka iš karto sulaukė valdančiųjų kritikos. Dar didesnę negatyvo bangą sukėlė prezidento G.Nausėdos pareiškimas britų transliuotojui BBC, kad jis pritaria kalbėjimuisi su A.Lukašenka. Konservatoriai priminė, jog G.Nausėda ką tik tvirtino, kad Baltarusijos diktatorius turi būti visiškai izoliuotas.
Bet dar labiau dešinieji piktinosi, kad G.Nausėda ne tik nederino su jais savo radikalaus pareiškimo BBC, bet ir nesidalijo žiniomis apie A.Merkel skambučius. Juolab kad prezidento patarėja užsienio politikos klausimais A.Skaisgirytė tvirtino, jog tokių žinių iš Vokietijos turėta.
Užsienio reikalų ministras, konservatorių vedlys G.Landsbergis dėkojo Aukščiausiajam, kad turi draugų užsienyje, kurie jam esą ir pranešė apie tai, jog vyks A.Merkel ir A.Lukašenkos pokalbiai.
Tačiau bene didžiausia vyšnia ant šio torto tapo G.Nausėdos samprotavimai po jo skubaus susitikimo su G.Landsbergiu.
Šalies vadovas globėjišku tonu aiškino, kad jis užsienio reikalų ministrą padrąsino ir pamokė dažniau skambinti, kai jam pasidaro baisu ar kas nors neaišku.
Lygiai taip pat paniekinamai prezidentas atsiliepė apie tuos, kurie kritikavo jo kintančią poziciją ir netikėtus pareiškimus, – esą tie kritikai nieko nesupranta, nes jie greičiausiai „rūkė už mokyklos garažo“, kai klasėje buvo mokoma „teksto suvokimo“.
Visų šių aiškinimų kulminacija tapo G.Nausėdos pareiškimai, kad Prezidentūra išsiuntė žinutę G.Landsbergiui, kurią, kaip rodė sistema, jis perskaitė.
Tiesa, prezidentas neprisiminė, ar ta žinutė buvo išsiųsta prieš pirmąjį, ar prieš antrąjį A.Merkel pokalbį su A.Lukašenka.
Žodžiu, Lietuva ir miestui, ir pasauliui pateikė iki šiol bene įspūdingiausią iliustraciją apie savo, kaip tarptautinės politikos subjekto, tvirtumą ir solidumą.
