Politikos ekspertai įvertino, kaip pastarojo dešimtmečio ir šiandieniniams atvykėliams iš islamą išpažįstančių šalių iš tiesų sekasi integruotis Europoje, priimti jos skelbiamas vertybes bei elgesio normas.
Pasikeitusi retorika
Dar 2015 metais „atvirų durų“ politiką migrantų atžvilgiu deklaravusi Vokietija dabartinės migrantų krizės metu tokio pačio entuziazmo neberodo. Negana to, Europos Sąjungos valstybės narės svarsto apie fizinės sienos su Baltarusija finansavimo galimybes.
Rytų Europos studijų centro (RESC) direktorius, politologas Linas Kojala svarstė, kad pasikeitusi retorika susijusi ne tik su tuo, kad dabartinė migrantų krizė – Minsko režimo ataka, bet ir su vidaus politikos procesais įvairiose Europos valstybėse.
„Matome, kad ir Prancūzijos prezidento rinkimų kampanijoje imigracija yra vienas iš aktualiausių klausimų – didžioji dalis lyderiaujančių kandidatų yra gana griežtai nusiteikę ribojimų atžvilgiu. Taip pat nusiteikę taikyti griežtesnes normas jau atvykusių žmonių integracijos atžvilgiu.
Vokietijoje, nors daugiausiai balsų laimėjo socialdemokratų partija, taip pat yra derinamos nuostatos tarp lengvesnio šeimų susijungimo principo taikymo, bet didesnio ribojimo tiems asmenims, kurie nelegaliai patenka į Europą“, – lrytas.lt sakė L.Kojala.
Politologas pastebi, kad skirtingi politiniai procesai migrantų atžvilgiu įvairiose Europos valstybėse yra sąlygoti jų skirtingų patirčių, tačiau bendras kontekstas yra daug kritiškesnis, negu buvo anksčiau.
„Manau, kad tą pirmiausiai sąlygoja rinkėjų noras matyti politinius lyderius, kurie daugiau kalba apie tai, jog reikia migraciją riboti negu tai, kad reikėtų atsiverti Europai ir spręsti savo ekonomines problemas leidžiant atvykti didesniam žmonių skaičiui“, – įvertino politologas.
Vienareikšmiškai sėkmingos integracijos atvejais L.Kojala neįvardytų nė vienos Europos valstybės. Pavyzdžiui, ir Prancūzijoje yra sėkmės istorijų, bet taip pat yra ir kita dalis, su kuria kovoja dabartinis prezidentas E.Macronas – kad kai kuriuose regionuose, bendruomenėse yra radikalių imigrantų grupių, kurios gali virsti problema valstybei.
„Vienas iš tikslų, kurį kėlė sau E.Macronas ir jo Vyriausybė, buvo būtent išspręsti šių radikalizacijos židinių problemą.
Vokietijoje, manau, integracija iš esmės tikrai buvo sėkminga. Daugeliu atvejų yra konstatuojama, kad net ir tie žmonės, kurie atvyko per migracijos krizę 2015-2016 metais, integravosi sėkmingai, prisidėjo prie to, kad Vokietijos ekonomikos augimas buvo stabilus, ir ilgalaikėje perspektyvoje didžioji dalis tų imigrantų padės atsverti visuomenės senėjimo problemą“, – kalbėjo L.Kojala.
Švedijoje, anot jo, taip pat yra daug sėkmės istorijų, tačiau ir plačiai aptarinėjamo nerimo dėl nusikalstamumo atskiruose regionuose, miestų dalyse.
„Beveik visose Europos valstybėse yra griežtai skeptiškai migracijos atžvilgiu nusiteikusių politinių partijų. Tai rodo, kad visuomenei ši tema rūpi, yra reikšminga, ir skatina politinius lyderius adaptuotis“, – apibendrino politologas.
Trys svarbiausi veiksniai
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, istorikas Šarūnas Liekis „Žinių radijo“ laidos metu svarstė, kad dažniausiai vertinant migrantų krizę visa atsakomybė perkeliama ant pačių žmonių.
„Režimo kaita pas mus iki šiol labai populiari, nors visi nuo jos nudegę rankas ir puikiai supranta, kad tas pats Irakas, Sirija ar Libija yra režimo kaitos rezultatas, pabėgėliai iš tų šalių – tos politikos rezultatas“, – pabrėžė profesorius.
Anot jo, pamirštama neigiama Europos civilizacijos įtaka šiose valstybėse.
„Pasižiūrėkime, ką turime Afganistane, Pakistane – pusė gyventojų neraštingi, sveikatos apsaugos sistemos nėra, socialinės rūpybos nėra. Iš vienos pusės turime skirtingą kolonijinį paveldą, iš kitos – kokioje būklėje jos yra dabar ir į ką jos paverstos vienokio ar kitokio užsienio įsikišimo“, – įvertino Š.Liekis.
Vertindamas iš Azijos šalių atvykusių migrantų integraciją Europoje Š.Liekis svarstė, kad ji labai skirtinga – priklauso nuo atskirų migrantų tautų, migrantų skaičiaus bei valstybės politikos.
Pavyzdžiui, integracijas problemas Prancūzijoje, anot jo, lėmė ne tiek skirtingos kultūros, bet socializacijos problemos – kaip pati valstybė žiūri į migrantus ir kokių priemonių imasi jų asimiliacijai, integracijai.
Š.Liekis pastebi, kad, pavyzdžiui, šeštame – septintame dešimtmetyje nedidelės, 20-30 tūkst. somaliečių grupės integracija Norvegijoje puikiai pavyko. Tai, anot jo, lėmė planinga valstybės politika ir pakankamai ribotas migrantų skaičius.
„Skandinavijos valstybės, nežiūrint visų problemų, pakankamai gerai su tais kiekiais tvarkosi. Problemos kyla Vokietijoje“, – pastebėjo Š.Liekis.
Visgi, Š.Liekio teigimu, bendrai įvertinti islamą išpažįstančių migrantų integracijos sėkmę Europoje yra sudėtinga.
„Pavyzdžiui, Libano maronitai yra viena istorija, drūzai – visai kita istorija, kitas paveldas ir jų galimybės kažką veikti, daryti. Dauguma iraniečių puikiai integruojasi. Problemos daugiausiai su žmonėmis, kilusiais iš Irako. Bet iraniečiai puikiai integruojasi bet kurioje valstybėje – švietimo sistema daug savo daro, ilgalaikiai įpročiai“, – įvardijo Š.Liekis.
Kasa sau duobę?
Savo ruožtu politikas, politologas Vytautas Sinica laidos metu teigė, kad migrantų nesiintegravimo Europoje problema yra abipusė.
„Pati Europa nelabai nori ką nors integruoti. Pastarųjų dešimtmečių pasirinkta multikultūralizmo politika reiškia, kad didelės bendruomenės kitos kultūros žmonių gali gyventi pagal savo kultūrines normas“, – kalbėjo V.Sinica.
Anot jo, 2010 metais didžiausių Europos valstybių lyderiai pasakė, kad ši politika nepasiteisino, todėl reikia jos atsisakyti, tačiau de facto vis tiek pagal ją gyvenama.
„Pavyzdžiui, Prancūzijoje yra pokolonijinės kaltės dalykas. Ne visa visuomenė, aišku, bet politinis, akademinis elitas gyvena tokiomis nuostatomis, kad mes patys esame kalti ir dabar tiems žmonėms esame daug skolingi, pirmiausiai – socialinės gerovės. Kad vėl elgsimės kaip imperialistai, jeigu priversime juos dar ir mūsų kultūrą perimti“, – pasakojo jis.
Anot V.Sinicos, su pirmąja banga pokariu iš islamiškų šalių atvykę žmonės puikiai integravosi – jie buvo darbštūs, nesėdėjo ant socialinės rūpybos. Tačiau jų vaikai ir anūkai, politologo teigimu, dabar yra daug radikalesni, juos daug sunkiau integruoti.
„Kai praeitą dešimtmetį Prancūzijoje buvo teroro išpuoliai, dalis buvo migrantų bangos, bet dalis buvo šalyje užaugintų žmonių. Tada dalis pačių prancūzų politologų komentavo, kad jų pačių švietimo sistema augina priešiškumą jų šaliai.
Žmogus, tarkim, musulmonas, gimęs Prancūzijoje, jaučiasi, kad jis gyvena jam priešiškoje aplinkoje, šaly, kur jis net mokykloje gauna patvirtinimą, kad ji jam ir jo tautai padarė daug skriaudų. Europa su šiuo savo kaltės požiūriu kasa sau duobę“, – kalbėjo politologas.
„Kiekis yra viskas. Nedaug svetimos kultūros žmonių integruojasi, daug – nesiintegruoja, o jeigu labai daug – net pradeda keisti normas čia“, – įsitikinęs V.Sinica.
