Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) reformos įstatymų projektus žada pateikti per šią ir kitą Seimo sesiją ir spėti ją įgyvendinti iki kadencijos pabaigos.
Bet jau dabar aišku, kuria kryptimi SAM nori vairuoti sveikatos priežiūros sistemą. Siekiama medicinos įstaigų tinklą pertvarkyti taip, kad sumažėtų aktyvaus gydymo lovų skaičius, kitaip sakant, mažiau pacientų ir rečiau būtų guldomi į ligonines, plėsti ambulatorines paslaugas ir sujungti į bendrą sistemą greitosios pagalbos teikimą.
Daugiausia prieštaravimų savivaldybėse kyla dėl lovų skaičiaus mažinimo ligoninėse ir gydymo įstaigų jungimo.
SAM tvirtina, kad Lietuvoje 100 tūkst. gyventojų tenkantis gydytojų skaičius didžiausias ES, lietuviai dažniausiai lankosi gydymo įstaigose, bet mirtingumo rodikliai vieni prasčiausių Bendrijoje.
Natūrali išvada – sistema veikia neefektyviai, lėšos iššvaistomos paslaugų kiekybei, o kokybė atsilieka nuo europinio lygio.
Todėl reforma siekiama iki 2030-ųjų sumažinti 1,5 tūkst. ligonių lovų (ligoninėse jų dabar yra per 16 tūkst.), bet gydymo jose dienų skaičių padidinti nuo 270 iki 300 per metus.
Taip pat ketinama sujungti savivaldybių pirminės sveikatos priežiūros centrus, poliklinikas, kai kuriuose rajonuose į vieną bendrą gydymo įstaigą įtraukti ir ligoninę. Šis siūlymas kelia ypač daug ginčų.
Savivaldybių nuomonės dėl reformos smarkiai skiriasi: vienos iš esmės jai pritaria, kitos piktinasi, kad taip naikinama gerai veikianti sveikatos priežiūros sistema, o medicinos paslaugos nutolinamos nuo žmonių, todėl jiems bus sunkiau sulaukti pagalbos.
Požiūrių skirtumus, atrodo, lemia savivaldybių padėtis ir vietos interesai.
Akivaizdu, kad permainas labiausiai jaus mažų ir kai kurių vidutinio dydžio savivaldybių gydymo įstaigos, o didesnėms, tokioms kaip Marijampolė, Kėdainiai, neprireiks uždarinėti ligoninių skyrių, atsisakyti dalies medicinos paslaugų.
Todėl mažų ligoninių medikai nerimauja, kad bus panaikintos jų darbo vietos, gydymo įstaigų vadovai baiminasi netekti postų, savivaldos politikams atrodo, jog smuks jų savivaldybės statusas, jei joje bus teikiamos tik slaugos paslaugos, be to, juos baugina žmonių nepasitenkinimas netekus galimybės gydytis savame rajone.
Nuogąstavimai nėra iš piršto laužti. Iš tiesų daliai gyventojų gali pasunkėti kelias pas medikus, nors didesnėje, daugiau gydytojų ir medicinos įrangos turinčioje ligoninėje galėtų būti garantuota aukštesnė ligų diagnozės ir gydymo kokybė.
Kaip suderinti ir patogų patekimą pas gydytojus, ir kokybišką gydymą, nėra aiškaus atsakymo.
Iš tiesų, pavyzdžiui, pensinio amžiaus ir, natūralu, dažniau pas medikus turinčiam lankytis kaime gyvenančiam asmeniui gali būti sudėtinga keliasdešimt kilometrų važinėti išsitirti sveikatos į didesnėje savivaldybėje esančią gydymo įstaigą.
Žmonėms gali nepatikti ir tai, kad ne itin sunkių ligų atvejais jiems teks gultis į toliau nuo namų esančią ligoninę, kur jų artimiesiems bus sunkiau juos lankyti.
Vis dėlto tokius gydymo įstaigų optimizavimo nepatogumus turbūt atsveria privalumai, o ir senjorus pavėžėti į atokesnes ligonines sugebėtų organizuoti savivaldybės.
Be kita ko, gydymo įstaigų stambinimas padėtų iš dalies spręsti medikų trūkumo rajoninėse ligoninėse problemą.
Žinoma, dabartinė padėtis kai kuriems gydytojams gali būti savaip naudinga – rajonai vilioja kardiologus, anesteziologus, psichiatrus, urologus ar ginekologus iš didelių miestų ligoninių siūlydami gerą atlyginimą už pusę ar ketvirtį etato.
Medikams tenka važinėti, bet ir uždirbti jie gali daugiau.
Valstybės požiūriu tai lėšų ir gydytojų laiko švaistymas, o medikų profesijai deramą darbo atlygį galima pasiekti keliant jų etatinį atlyginimą tiek, kad jiems pakaktų dirbti vienoje gydymo įstaigoje.
SAM medikams žada daugiau pinigų. Sveikatos apsaugos reformai per penkerius metus numatyta skirti 800 mln. eurų, didžioji šių lėšų dalis – 530 mln. eurų – atkeliaus iš ES fondų.
Bet sveikatos apsaugos ministras A.Dulkys, gal ir norėdamas priversti savivaldybes pakrutėti, tvirtina, kad nepasirašinės investicinių projektų vien tam, kad pinigai būtų tiesiog panaudoti, – teks realiai imtis reformos.
Pasirengusios pertvarkyti savo gydymo įstaigas savivaldybės investicijų gali sulaukti jau kitų metų pavasarį. Kai kurios rajonų ligoninės jau žada iš šių lėšų statyti priestatus, kad galėtų plėtoti senų žmonių slaugą ir pagalbą nepagydomai sergantiems asmenims. Tokių medicinos paslaugų Lietuvoje labai stinga.
Svarbiausia, kad sveikatos apsaugos reforma realiai pagerintų gydymo kokybę Lietuvoje, o ne virstų gydymo įstaigų iškabų ir jų skyrių pavadinimų kaitaliojimo vajumi.
Tai pasiekti labai nelengva. Iki šiol dažniausiai mūsų šalyje reformos nieko iš esmės nepakeisdavo, tik sujaukdavo nusistovėjusią tvarką. Ar šįkart bus kitaip, turėtų paaiškėti galbūt jau kitais metais.
