Kad gali atsitikti tai, kas atsitiko, buvo žinoma bent prieš keturis mėnesius.
Antra vertus, anot klasikos, žiūrim, ką turim: apie pasirengimą atsistatydinti paskelbė du ministrai, iš jų vienas – konservatorių lyderis G.Landsbergis.
Premjerė I.Šimonytė, nuo kurios priklauso abiejų likimas, sprendimą atidėjo iki kitos savaitės pradžios, bet ją delegavusiems konservatoriams, putojantiems pykčiu ant Vyriausybės, pagrasino pasitraukti.
Negana to, tarsi Paskutinio teismo dienos trimitai aidi šauksmai dėl šios valdžios „vertybinės politikos“ bankroto ir dėl valstybės susikompromitavimo svarbiausių sąjungininkių JAV akyse.
Tuo metu traukinių sąstatai su baltarusiškomis trąšomis toliau dunda „Lietuvos geležinkelių“ bėgiais į visą pasaulį, nors nuo gruodžio 8-osios Baltarusijos milžinei „Belaruskalij“ įsigaliojo JAV sankcijos.
Sankcijos, kurių prieš keletą mėnesių prašė pati Lietuva, o šio trečiadienio išvakarėse jau Lietuvos jų prašė laikytis JAV administracija.
Viskas tarsi logiška, tačiau kas dengs šimtus milijonų eurų nuostolių? Vėl visi Lietuvos mokesčių mokėtojai? Bet nežinia, kiek jie dar tvers politikų puikybę.
Juk aiškinama, jog Baltarusija rudenį pervedė tokį avansą už tranzitą, kad jo užtektų keliems mėnesiams į priekį, o už vienašališkai nutrauktą sutartį grės astronominės baudos tarptautiniame arbitraže.
Lyg sužeistas šernas besiblaškanti dešiniųjų valdžia atkakliai tvirtina, kad ją užgriuvusi kritikos lavina per didelė.
Tiek I.Šimonytė, tiek G.Landsbergis nuo trečiadienio sprogimo momento laikėsi iš esmės tos pačios pozicijos kaip ir „Lietuvos geležinkelių“ ar Susisiekimo ministerijos vadovybė.
Esą tokio visiems reikalingo produkto kaip baltarusiškos trąšos tranzito taip paprastai nutraukti neišeina, juolab kad su Minsko režimu prekiauja net kai kurios kiaurai demokratinės šalys.
Be to, JAV sankcijų mechanizmas esą gana neaiškus tuo požiūriu, kad nežinia, kaip jį turėtų taikyti Lietuva.
Anot valdžios atstovų, visos kalbos apie sugadintus santykius su JAV yra piktavalių išsigalvojimai, kurie Lietuvai kenkia labiau nei nesustabdyti sąstatai su trąšomis.
Sakykime, kad šie argumentai bent iš dalies pagrįsti, o opozicija, šaukianti apie „vertybinės politikos“ bankrotą, – veidmainė.
Juk opozicijos atstovai piktinosi, kad valdžia pernelyg „vertybiškai“ griežtai elgiasi Baltarusijos režimo atžvilgiu, o dabar raunasi paskutinius plaukus dėl to, kad Vilnius visa jėga nesmogia kirviu per jautriausią jo vietą.
Šiaip ar kitaip, Lietuva, raginusi visą pasaulį būti griežtesnį Baltarusijos režimui, besipiktinusi Vokietijos elgesiu dėl „Nord Stream 2“ dujotiekio su Rusija, dabar pati atrodo gana veidmainiškai.
Bet esminiai klausimai, nepaisant visų Vyriausybės išvedžiojimų, yra tokie: kur visi buvote pastaruosius keletą mėnesių; kodėl apie sankcijų vykdymą nekalbėta garsiai, taip pat ir su JAV administracija?
Dabar Užsienio ir Susisiekimo ministerijos bei „Lietuvos geležinkeliai“, vieni ant kitų stumdantys atsakomybę dėl to, kas kam ką ir kada pranešė ar nepranešė, atrodo apgailėtinai.
Negana to, dabartiniai karštligiški veiksmai – Susisiekimo ministerijos siūlymas tuojau pat nutraukti tranzitą esant „ypatingoms aplinkybėms“ tik dar labiau sustiprina įtarimus, kad to nedarydama anksčiau valdžia galbūt sąmoningai taip elgėsi. Kitaip sakant, veidmainiavo visą laiką.
Natūralu, jog į tai, kad apie viską kalbėti ir aiškintis reikėjo daug anksčiau, pirštu bedė ir prezidentas G.Nausėda. Jis savo poziciją pagaliau išdėstė tik vakar.
Šalies vadovas, kaip ir buvo galima prognozuoti, nesiėmė tiesiai reikalauti užsienio reikalų ir susisiekimo ministrų G.Landsbergio ir M.Skuodžio galvų, bet nurodė, jog jie galėjo iš karto parašyti atsistatydinimo pareiškimus, o ne žodžiu pranešti apie tokius ketinimus premjerei ir permesti jai atsakomybę.
Tikėtina, kad I.Šimonytė vis viena ministrams nepasiūlys trauktis, taip tik sustiprindama jau dabar skambančius įtarimus, jog šie pareiškimai – su ja suderintas viešųjų ryšių žaidimas.
Kai kurie įtakingi dešinieji kalba, kad bent G.Landsbergio pareiškimas nebuvo su I.Šimonyte derintas, – ministras pastatė į kampą ir pačią premjerę, nes skubėjo nukreipti skandalo smaigalį nuo savęs.
Teigiama, kad taip G.Landsbergis stengėsi išvengti detalesnio aiškinimosi, ar jis vis dėlto rudenį žinojo iš Susisiekimo ministerijos ir „Lietuvos geležinkelių“ tai, kas gresia.
Bet kokiu atveju įtarimai dvigubais ir net trigubais žaidimais dar labiau sustiprės, jeigu atstatydinti bus ne ministrai, o iešmininkai. Tai – „Lietuvos geležinkelių“ ar neapdairiai įžūliai „trąšas vežėm ir vešim“ pasisklaidžiusi Klaipėdos uosto ir Birių krovinių terminalo vadovybė.
O jeigu ministrai vis dėlto pasitrauks, bus suduotas stiprus smūgis ne tik Vyriausybei, bet ir visai koalicijai.
Dar labiau valdžios padėtį komplikuotų išsamus tyrimas, kaip vis dėlto iš tiesų buvo dėl tų sankcijų bei tranzito ir kas ką žinojo.
Nepaisant to, kokios galvos nuriedės ar nenuriedės, tai, kad į neregėto masto skandalą ši Vyriausybė save įstūmė savo veiklos metinių išvakarėse, – iškalbinga. Tai tarsi vyšnia ant aibės mažesnių politinių ir viešųjų ryšių fiasko torto simboliškai vainikuoja šiuos metus.
