Tatjana ir Vasilijus šių metų vasarą atšventė deimantines vestuves. Jie susituokė prieš 60 metų – 1961-ųjų liepos 31-ąją, ir nuo tada moteris ant dešinės rankos bevardžio piršto mūvėjo geltonojo aukso vestuvinį žiedą.
Per vestuvių metines vasarą Tatjana juokavo, kad tas žiedas jau tapo kone piršto dalimi, nes numauti jo neįmanoma. Tiesa, prieš porą metų, patinus sąnariams, moteris žiedą bandė nusiimti, bet neįstengė to padaryti net ir tada, kai rankas ištrynė drėgnu muilu, kuris paprastai padeda žiedui lengviau nuslysti.
Į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Kauno ligoninės Terapijos klinikos Kardiologijos skyrių 83 metų Tatjana pateko baigiantis spaliui.
Po trijų savaičių moteris mirė. Iškart po to velionės artimieji pasigedo vestuvinio žiedo, kuris, tikino J.Anakurdovienė, negalėjo tiesiog nuslysti nuo močiutės piršto ir kur nors nukristi, nes buvo nepajudinamas.
„Ir močiutė negalėjo jo nusimauti, nes kai jos dukterys – mano mama ir krikšto mama – ją matė paskutinius kartus, močiutės rankos buvo parištos, tad ji negalėjo jų laisvai judinti“, – sakė J.Anakurdovienė.
Silpti ėmė po dviejų savaičių
Lėtiniu širdies nepakankamumu kaunietė Tatjana sirgo pastaruosius penkerius metus. Spalio 30 dieną moteris pradėjo dusti, tad ją lankiusi viena dukterų iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Ligonė buvo nuvežta į LSMU Kauno ligoninės Suaugusiųjų priėmimo ir skubios pagalbos skyrių, bet dar tą pačią naktį perkelta į Terapijos klinikos Kardiologijos skyrių. Jame lapkričio 22 d. ir mirė.
Nors pensininkei buvo nustatyta plaučių tromboembolija, dvi savaites ji dar buvo guvi, gyvybinga, kasdien kalbėjo su artimaisiais telefonu. Viena gydytoja net aiškino artimiesiems, kad ši ligonė – lengviausia pacientė visame skyriuje.
Tačiau lapkričio 16-ąją Tatjanos būklė itin pablogėjo. Tą vakarą abi ligonės dukterys, su gydytojų leidimu ir užsiregistravusios, viena po kitos aplankė silpstančią motiną. Jos rankos buvo parištos per riešus, kad neišsitrauktų kateterio. Ligonė dar bandė šypsotis, pasakė vieną kitą žodį.
Pyko, kad atvežė į ligoninę
Po poros dienų dukterys vėl gavo leidimą aplankyti motiną – per pandemiją ligonių lankymas negalimas arba jam taikomos itin griežtos taisyklės. Dukterys skubėjo į ligoninę, nes budinčioji gydytoja telefonu pranešė, kad tai gali būti paskutinis jų susitikimas su motina, kol ji dar gyva.
Tatjana jau nesiorientavo aplinkoje, o dukteris nustebino tai, kad motina mūvėjo pirštines. Neva dėl to, kad pati savęs nesužalotų.
„Mums šis paaiškinimas pasirodė keistas, nes močiutė jau visiškai nejudėjo. Logiškiau buvo pirštines mauti prieš kelias dienas, kol ji dar galėjo pakelti rankas“, – sakė J.Anakurdovienė.
Vieną dukterų skyriaus koridoriuje sustabdžiusi budinčioji gydytoja net papriekaištavo, kad artimieji Tatjanai neleidžia oriai numirti, nes medikai jau bejėgiai ką nors padaryti.
„Tačiau močiutė į ligoninę buvo atvežta dar gyvybinga ir mes net minties neturėjome, kad jos staiga neteksime“, – graudinosi J.Anakurdovienė.
Mirštančią motiną lankiusios dukterys prisimena ir vieną detalę: nors Tatjana buvo leisgyvė, ji lyg ir bandė nusiimti pirštines nuo rankų.
„Dabar svarstome, kad gal močiutė norėjo parodyti, kad nebeturi vestuvinio žiedo“, – sakė gedinti anūkė.
Gydytoja pati matė žiedą
Dar po dviejų dienų Tatjana mirė. Vestuvinio žiedo tarp velionės daiktų, kuriuos artimiesiems grąžino ligoninės personalas, nebuvo.
„Pradėjome aiškintis. Slaugė dar nubėgo pažiūrėti į seifą, o po kiek laiko grįžo su močiutės gydytoja. Abi teigė žiedo neradusios, o gydytoja dar nusistebėjo, kad prieš kelias dienas tikrai mačiusi žiedą ant močiutės piršto, bet močiutę reanimuojant irgi atkreipusi dėmesį, kad žiedo jau nebėra“, – pasakojo J.Anakurdovienė.
Tatjaną artimieji palaidojo be vestuvinio žiedo, o ligoninės atsakymo, kur jis galėjo dingti, negavo iki šiol.
Terapijos klinikos Kardiologijos skyriaus vadovė Diana Žaliaduonytė velionės artimiesiems tvirtino apie įvykį neva sužinojusi po kelių dienų ir tikino, kad tai pirmas kartas, kai taip nutiko.
„Tačiau negalime būti tuo tikri. Juolab kad baisu pagalvoti, ar raunant žiedą močiutei nuo piršto nebuvo sukeltas fizinis skausmas. Tas žiedas finansiškai nėra toks vertingas kaip morališkai. Juk gali kitą nusipirkti.
Bet tai buvo meilės simbolis, kurį močiutė mūvėjo tiek metų. Ji keturis dešimtmečius dirbo mokytoja ir mokė esminių vertybių – nevogti, nemeluoti. Koks morališkai smukęs turi būti žmogus, kuris šitaip pasielgė?“ – retoriškai klausė J.Anakurdovienė.
Anot gedinčios anūkės, skyriaus vadovė dar bandė aiškinti, kad prie velionės buvo pašalinių žmonių – jos dukterys.
„Bet nei mano mama, nei krikštamotė tikrai neėmė žiedo. Kokia prasmė mums būtų iš viso apie tai kalbėti? Nekaltiname nė vieno konkretaus asmens, nes taip ir nežinome, kas įvyko“, – sakė J.Anakurdovienė.
Įtarimus kategoriškai atmeta
Saulius Tvirbutas
LSMU Kauno ligoninės Komunikacijos ir rinkodaros skyriaus vadovas
„Apgailestaujame dėl velionės artimųjų išgyvenimų. Vis dėlto neturime pagrindo įtarti ką nors neleistinu elgesiu. Mūsų darbuotojai yra atsidavę savo darbui ir yra priblokšti tokių kaltinimų.
Kategoriškai atmetame įtarimus, kad neva pacientės mūvėtos pirštinės gali būti susijusios su dingusiu papuošalu. Specialios pirštinės naudojamos tam, kad pacientas neturėtų galimybės netyčia išsitraukti kateterio ar būdamas tam tikros būklės pakenkti kitai procedūrai.
Primename, kad pacientui į ligoninę reikia atvykti be papuošalų ir aksesuarų, juolab kad jie neretai trukdo medicininėms procedūroms.
Kitu atveju juos reikia palikti rakinamoje saugykloje. Tai fiksuojama ligos istorijoje. Patikrinus minimos pacientės ligos istoriją nėra įrašo, kad kuris nors jos asmeninis daiktas būtų buvęs paliktas saugoti.“
Vagysčių pasitaiko, nors jos retos
Odeta Vaitkevičienė, Kauno apskrities VPK Komunikacijos poskyrio vedėja:
„Lapkričio 26 d. apie 15.50 val. gautas asmens pranešimas apie galimai įvykdytą vagystę iš ligoninės pacientės, pasigesta sutuoktuvių žiedo. Dėl įvykio pareigūnai pradėjo aplinkybių patikslinimą.
Nors nėra atskiros statistikos dėl vagysčių iš gydymo įstaigų, pareigūnų teigimu, tokių vagysčių pasitaiko. Dažniau apie tai praneša patys pacientai, pripažinę, kad nesaugojo savo daiktų. Įprastai pranešama apie pinigų, mobiliųjų telefonų ar papuošalų vagystes. Deja, ne visada pavyksta nustatyti nusikalstamą veiką įvykdžiusius asmenis.
Pranešimai, kai mirusių asmenų artimieji pasigenda įvairių mirusiųjų daiktų, fiksuojami retai. Turimais duomenimis, jei pacientas yra bejėgiškos būklės, pavyzdžiui, komos būsenos, gydymo įstaiga pagal nustatytą tvarką fiksuoja asmens turimus daiktus (sudaro jų sąrašą) ir juos saugo.
Pareigūnai pataria gyventojams vykstant gydytis į gydymo įstaigą su savimi neturėti vertingų daiktų (pvz. papuošalų, grynųjų pinigų), kurie gali pritraukti asmenis, vykdančius smulkias vagystes. Pacientų artimieji, pagal galimybes, taip pat turėtų pasirūpinti, jog asmens palatoje nebūtų laikomi pinigai ar kiti vertingi daiktai.“
