Ar premjerės pasitraukimas ir Vyriausybės griūtis būtų paskatinusi surengti linksmą kalėdinį vakarėlį Prezidentūroje? Neatmestina. Juk net jeigu I.Šimonytė būtų ėjusi iš naujo pasitikrinti pasitikėjimo į Seimą ir šiek tiek atnaujinti ministrų gretas, G.Nausėdai būtų atsivėrusios plačios galimybės spausti valdančiuosius.
Ką jau kalbėti apie tai, jei I.Šimonytė būtų tiesiog į viską numojusi ranka ir pasitraukusi ne tik iš Vyriausybės, bet ir iš Seimo.
Tuomet ir konservatoriai, ir visa valdančioji koalicija, ir Seimas būtų atsidūrę tokioje pelkėje, iš kurios vargiai būtų išklampota.
Bet, regis, labiausiai G.Nausėdos norėta dovana po eglute – užsienio reikalų ministro G.Landsbergio galva. „Lietuvos ryto“ žiniomis, apie tai, kad prezidentas pirmadienį už uždarų durų vykusiame pokalbyje su I.Šimonyte labiausiai reikalavo būtent konservatorių lyderio kraujo, Seimo dešiniųjų frakcijoje užsiminė ir pati premjerė.
Tačiau ar patenkinusi G.Landsbergio prašymą atleisti galėjo likti poste pati I.Šimonytė? Žinoma, kad ne. To neįsivaizdavo nei konservatorių viršūnėlės, nei greičiausiai jis pats.
Žodžiu, galima spėti, kad šio ministro atsistatydinimo pareiškimas, permetęs visą atsakomybę į premjerės rankas, buvo sąmoningas jos stūmimas į padėtį, kurioje ji, norėdama pati išlikti sveika, galėtų tik užstoti dešiniųjų vedlį savo krūtine.
Gal premjerės grasinimai trauktis pačiai buvo signalas patiems politikos šachmatininkams, kad ji puikiai supranta, koks žaidimas čia žaidžiamas, ir tuo, švelniai tariant, nėra labai patenkinta?
Šiaip ar kitaip, I.Šimonytė visą intrigą su galimu atsistatydinimu vilkino iki antradienio išnaktų ir, akivaizdu, buvo iškėlusi įvairių sąlygų.
Vieną jų – pirmųjų skandalo kibirkščių įžiebimu konservatorius įsiutinusio Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko Ž.Pavilionio nulinčiavimą – Seimo frakcija antradienio rytą atliko taip skubiai, tarsi to būtų reikėję visai valstybei gelbėti.
Tuo metu kito mirtino pavojaus buvo išvengta tik per penkių opozicijos atstovų valdžiai ištiestą gelbėjimosi plauką. Priimant kitų metų biudžetą balsuojant dalyvavo tik 70 valdančiosios koalicijos atstovų. Tarp tų kelių konservatorių, kurių nebuvo, – ir pats G.Landsbergis, keistai paaiškinęs, esą įstrigo miesto spūstyse.
O kvorumą, reikalingą įstatymams priimti, o drauge valdančiuosius išgelbėjo 4 balsuojant dalyvavę ir susilaikę „darbiečiai“ bei pas valstiečius šiuo metu prisiglaudęs A.Vinkus, kuris padovanojo 71-ąjį balsą „už“.
Tačiau premjerė ir visa valdžia dar laukė vėlų vakarą vykusio „Lietuvos geležinkelių“ valdybos posėdžio, po kurio buvo paskelbta, kad po „pereinamojo laikotarpio“ postą paliks bendrovės vadovas M.Bartuška.
Natūralu, kad po to, kai nuskambėjo I.Šimonytės sprendimas ir likti pačiai, ir palikti abu ministrus, iškart susidarė įspūdis, kad politikai dangsto save, o ugnį mėgina užgesinti atpirkimo ožių krauju.
Opozicija irgi ėmė šaipytis, kad tai esą buvo aišku seniai, o viskas, kas vyko, – tik vaidyba. Gali būti.
Bet kokiu atveju, nepaisant valdančiųjų palengvėjimo atodūsių, akivaizdu, kad jie sudavė skaudų smūgį sau.
Kaip tie patys konservatoriai, kurie būdami opozicijoje kiekviena proga tuojau pat šaukdavo apie „aukščiausius politinės atsakomybės standartus“, dabar išvis galės panašiai prabilti?
Šį retorinį klausimą itin paaštrino ir prezidentas G.Nausėda, pabrėžęs, jog toks I.Šimonytės sprendimas greičiau yra pralaimėjimas, o ne pergalė.
Tuo šalies vadovas netiesiogiai patvirtino, kad siekė jei ne užsienio reikalų ir susisiekimo ministrų pasitraukimo, tai bent vieno iš jų.
Aštrialiežuvė premjerė neliko skolinga. Jau ne pirmą kartą pranešdama, kad jai sunku susivaldyti norint „etiškai“ pakomentuoti prezidento pareiškimus, I.Šimonytė atkirto, jog G.Nausėda verčiau pasižiūrėtų į save, nes esą pats vasarą siekė, kad Europos Sąjunga nesankcionuotų būtent baltarusiškų trąšų.
Po to Prezidentūra dar paskelbė, kad tolesnis darbas su G.Landsbergio vadovaujama ministerija yra kupinas „neatsakytų klausimų“ ir darosi vis miglotesnis.
Šie apsišaudymai (ir ne tik jie) leidžia spėti, kad politinio karo pašvaistė mūsų politikos padangėje kitąmet gali net paryškėti.
Tam pagrindo bus daugiau, nei reikia.
Tuščią reklaminę opozicijos interpeliaciją lengvai atlaikęs ir nuo tokių procedūrų mažiausiai pusmečiui pasiskiepijęs sveikatos apsaugos ministras A.Dulkys įsidrąsino tiek, kad jau kitą savaitę pažadėjo pateikti Vyriausybei siūlymus įvesti privalomą skiepijimą švietimo, slaugos ir kai kurių kitų profesijų atstovams.
Neabejotina, kad tai vėl sukels aršių ginčų dėl vakcinacijos politikos.
Yra ir kitų priešpriešos frontų. Pirmiausia tai mūsiškė vadinamoji vertybinė politika Baltarusijos ir Kinijos atžvilgiu. Kylant įtampai tik laiko klausimas, kada pradės byrėti ir parodomoji valdžios bokštų vienybė.
Tikrai neturėtų užgesti ir baltarusiškų trąšų tranzito istorija, nepaisant valdančiųjų mėginimo slopinti ir opozicijos bandymus pradėti jos parlamentinį tyrimą.
Juk Vyriausybė toliau neturi aiškaus sprendimo, kaip stabdyti tranzitą. Susisiekimo ministrui M.Skuodžiui siūlant tai padaryti specialiu įstatymu, kad toks tranzitas gresia nacionaliniam saugumui, premjerė tam prieštarauja.
Tai liudija, kad Lietuvai vis dėlto greičiausiai gali tekti paprašyti Europos Sąjungos įvesti Minsko režimui bendras sankcijas. Bet dėl jų nėra jokių garantijų.
