Spalį atėmęs gyvybę sutuoktinei iš gyvenimo pasitraukė vyras Tauragės rajone, po kelių savaičių panaši tragedija įvyko Kaune.
Už kiekvienos tokios tragedijos – atskira istorija, tačiau jos pasekmės artimuosius persekioja visą likusį gyvenimą.
Pirmąją straipsnio dalį „Viešumoje – draugiška pora, o už uždarų durų brendo kruvina šeimos drama. Kodėl taip įvyko?“ skaitykite čia.
Prisiminti vis dar itin sunku
Prabėgo jau septyneri metai nuo tos kraupios nakties, kai buvęs Kauno „Žalgirio“ krepšininkas 33 metų Martynas Andriukaitis Rygoje nušovė savo gyvenimo draugę 42 metų Renatą Darwish, o kitą kulką paleido į save, tačiau jo artimiesiems vis dar per sunku prisiminti šią tragediją.
Nors sakoma, kad laikas gydo žaizdas, visiems, kurie pažinojo Martyną – jautrų, draugišką, linksmą jauną vyrą, tos žaizdos dar kraujuoja.
„Vis dar negaliu patikėti tuo, kas tada įvyko“, – prisipažino su M.Andriukaičiu Rygos ASK klube dirbęs fizinio rengimo treneris Virginijus Mikalauskas.
Anot trenerio, M.Andriukaitis buvo labai ramus žmogus – niekada neparodydavo pykčio. Šių eilučių autorei irgi ne kartą teko bendrauti su krepšininku, kuris, nors aukštas (203 cm ūgio) ir tvirtas, atrodė lyg geras meškinas iš vaikiškų filmų – visada besišypsantis, paslaugus, mokantis pajuokauti.
„Nebuvo jokių ženklų, kad Martynas linkęs į agresiją. Buvo tikras profesionalas – dirbdavo neinkšdamas, jo darbo etika buvo aukščiausio lygio. Kultūringas, mandagus, turėjo gerą humoro jausmą“, – teigė V.Mikalauskas.
Meilė liepsnojo per karštai
„Jų meilė, matyt, buvo tokia karšta, kad sudegino juos pačius“, – iki šiol svarsto M.Andriukaičio bičiuliai.
Krepšininkas M.Andriukaitis į nebūtį įstūmė moterį, dėl kurios kraustėsi iš proto ir dėl kurios buvo pasiryžęs padaryti viską, o paskui ją išėjo ir pats.
Septynerius metus bendrą ateitį kūrusios, nors ir nevedusios, poros gyvenimas baigėsi tragedija.
M.Andriukaitis, baigęs krepšininko karjerą, liko gyventi Rygoje, kurioje kurį laiką žaidė. Jis dirbo saugos bendrovėje, tad turėjo ir ginklą. Tą 2014 metų rugsėjį tarp poros įvyko konfliktas, ir Martynas išsitraukęs ginklą šovė į mylimą moterį R.Darwish, o kitą kulką paleido į save.
Šią kraupią sceną matė 14-metis slovakės R.Darwish sūnus, jis ir iškvietė pagalbą. Moteriai jau buvo neįmanoma padėti, o M.Andriukaitis mirė ligoninėje.
Buvusio krepšininko draugai lyg susitarę tvirtina tą patį: M.Andriukaitis buvo širdies žmogus. Ne alkoholis, ne narkotikai ir ne pinigai tapo šios tragedijos priežastimi, o didžiulė meilė.
Krepšininkas su R.Darwish susipažino 2007-aisiais išvykęs žaisti į Ukrainą.
Tarp jų įsiplieskė tokia aistra, kad M.Andriukaitis akimirksniu apsisprendė susieti gyvenimą su nauja mylimąja. Lyg savą krepšininkas priėmė ir Renatos sūnų.
Draugai pasišaipydavo, kad Martynas ir Renata – tarsi itališka pora: aistringa ir itin temperamentinga. Vieną akimirką jie liepsnodavo meile, kitą jau triukšmingai riedavosi.
Nuolatiniai barniai Martyną ir Renatą buvo privedę iki skyrybų – jie buvo pasukę skirtingais keliais, susiradę naujus partnerius, bet netrukus vėl susiėjo.
„Jie negalėjo gyventi vienas be kito“, – taip tikino artimas poros bičiulis.
Draugai tvirtina, kad pora tikrai nevartojo narkotikų, o alkoholio paragaudavo saikingai.
2013 metų vasarą M.Andriukaitis baigė krepšininko karjerą.
Draugai spėjo, kad darbas saugos bendrovėje, kurį pasirinko baigęs sportuoti, M.Andriukaičiui galėjo būti tik kaip laiko leidimo būdas ir galimybė palaikyti gerą fizinę formą, nes jis jau buvo pakankamai uždirbęs iš krepšinio.
Nepakaltinamų – itin mažai
Nepriklausomos teismo psichiatrijos tarnybos direktorius 62 metų Konstantinas Daškevičius teismo psichiatru ekspertu dirba tris dešimtmečius.
Per tuos metus jis ne kartą susidūrė su atvejais, kai žmogus pakėlė ranką prieš artimąjį.
Tragedijos priežastys įvairios, tačiau kraupus taškas paprastai pasiekiamas tuomet, kai sprogsta ilgai tvinkusi emocinė votis.
„Ta įtampa kaupiasi ir galiausiai išsilieja kad ir po vieno įžeidžiančio žodžio“, – sakė K.Daškevičius.
Toks lemtingas emocinis protrūkis būdingas ir ilgalaike depresija sergantiems žmonėms, kai įvyksta vadinamasis melancholijos protrūkis ir jie nebevaldo savęs.
Vis dėlto palyginti nedaug ranką prieš artimąjį pakėlusių žmonių turi rimtų psichikos sutrikimų. Lietuvoje tik 0,3 proc. asmenų pripažįstami nepakaltinamais.
Pasaulyje apie 1 proc. nusikaltėlių yra psichikos ligoniai.
„Apie 30 proc. žudikų turi depresijos požymių, o, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje apskaičiuota, kad apie trečdalį žmogžudystę įvykdžiusių žmonių po nusikaltimo bando pakelti ranką prieš save.
Vadinasi, žudikai turi kokių nors psichikos sutrikimų, nors jie paprastai būna užmaskuoti ir ne visi juos pastebi“, – teigė K.Daškevičius.
Depresiją nukreipė į vaiką
Patyrusį teismo psichiatrą labiausiai sukrėtė ne atvejai, kai sutuoktinis pakėlė ranką prieš sutuoktinį, o kai smurto griebėsi motina.
Šeima atrodė darni, inteligentiška, bet moteris seniai sirgo depresija su aiškiais psichozės požymiais. Liga progresavo, tad kliedėdama ji nužudė miegantį paauglį sūnų.
„Savo depresiją ta moteris suprojektavo į vaiką. Manydama, kad yra labai prasta motina ir kad dėl jos nederamo elgesio sūnus ateityje kentės, ji nusprendė, jog vaikui geriau negyventi“, – pasakojo K.Daškevičius.
Vėliau supratusi, ką padarė, moteris ne kartą bandė žudytis.
Teismo ekspertą sukrėtė ir atvejis, kai motina nužudė vaikus manydama, kad jie serga nepagydoma liga.
Moteris irgi pripažinta nepakaltinama, nes sirgo sunkia depresija su aiškiai išreikšta psichoze, tad nesugebėjo realiai vertinti situacijos, valdyti savo veiksmų ir prognozuoti jų pasekmių.
„Bet didžioji dalis žudikų vis dėlto yra pakaltinami“, – tvirtino K.Daškevičius.
Ranką kelia ir prieš save
Paaiškinimų, kodėl pakėlė ranką prieš artimąjį, teismo psichiatras girdėjo įvairių.
Tačiau dažniausiai žudikai atsitokėję labai gailisi dėl to, ką padarė, tad neretai ir patys nebenori gyventi.
„O jei po to bandė žudytis ir liko gyvi, po gydymo ligoninėje, kai psichikos būsena pagerėja, neretai vis tiek pakartotinai bando įvykdyti suicidą, mat suvokimas, kas įvyko, labai paveikia psichiką“, – tvirtino K.Daškevičius.
Specialistas atkreipė dėmesį, kad alkoholis ir apskritai narkotinės medžiagos gali paspartinti tragediją, jei žmogaus emocinė būklė prasta.
„Tai – tie katalizatoriai, kurie sumažina emocijų kontrolę. Tada sutrinka savireguliacija ir asmuo nebegali valdyti savo veiksmų, kritiškai vertinti situacijos, nesusimąsto apie pasekmes.
Sergantieji depresija dažnai vartoja ir psichoaktyviąsias medžiagas, ir alkoholį, nes taip jie savarankiškai bando gydyti nerimą ar miego sutrikimus“, – pažymėjo teismo psichiatras.
K.Daškevičiaus nuomone, pandemija ir dėl jos paskelbti karantinai taip pat galėjo turėti reikšmės visuomenės ir pavienių jos narių psichologinei būsenai. Žmonės ne tik buvo izoliuoti, bet ir psichologinė pagalba jiems tapo sunkiau prieinama.
„Jeigu žmogus nuolat turi būti toje pat patalpoje su kitu žmogumi, su kuriuo nesieja šilti jausmai, ilgas nuolatinis buvimas drauge irgi gali lemti emocinę įtampą ir ilgalaikį jos kaupimąsi“, – sakė K.Daškevičius.
Tragediją sunkiausia ištverti vaikams
Agnieška Kašinska, psichologė, sąmoningumo akademijos „Daugiau savęs“ įkūrėja:
„Kad ir dėl kokių priežasčių žmogus kreipiasi į psichologą, dažniausiai vis tiek viskas sueina į šeimą, nes didžiausios bėdos yra dėl santykių su partneriu, šeima, tėvais. Žmogui santykiai yra svarbiausia ir jie kelia daugiausia nerimo.
Jei šeimoje įvyksta tragedija, ji yra tik ilgalaikės priežasties pasekmė. Tragedijos neįvyksta per dieną, bet koks nors išskirtinis įvykis ar žinia gali nulemti baisią baigtį.
Per mano konsultacijas pasitaikė šantažo, grasinimų artimajam, kad, pavyzdžiui, jei mane paliksi, aš nusižudysiu, nesugebėsiu be tavęs gyventi. Ačiū Dievui, tokių baisių įvykių nebuvo.
Apsilanko nemažai moterų, šeimoje patiriančių smurtą. Visada pabrėžiu, kad save apginti gali tik pats. Kai moteris pasakoja, kad šeimoje smurtaujama, mokau ją sakyti: „Aš tau draudžiu taip su manimi elgtis.“ Turi nuolat kartoti tai ir sau, ir smurtautojui.
Mes nesame atsakingi už kito žmogaus elgesį ir dažniausiai negalime jo pakeisti. Mes galime pakeisti tik savo elgesį. Ir jei esame įsitikinę, kad viską padarėme, o partnerio elgesys nesikeičia, lieka tik trauktis iš tokių santykių. Smurtautojas taip sprendžia savo problemas. Jei jis nenori mokytis valdyti emocijų, negalime jo priversti, bet galime apsaugoti save.
Sunku įlįsti į vidinį šeimos gyvenimą, bet artimiausi žmonės dažniausiai jaučia, kad sutuoktinių santykiai pasikeitė. Problemos neatsiranda per dieną, dažniausiai tai mėnesių ar kelerių metų pasekmė.
Nebūtinai tai turi būti agresyvus elgesys kitų žmonių akivaizdoje. Bet vertėtų atkreipti dėmesį, kad pora atskirai leidžia laisvalaikį, nors anksčiau dažniau būdavo kartu. Arba vengia bendravimo su kitais žmonėmis, dalyvavimo renginiuose. Apie tai, kad šeimoje atsirado įtampa, dažnai prasitaria vaikai.
Vienokių ar kitokių signalų dažniausiai yra, o jei jų yra, būtina pasiteirauti, kas vyksta, pabandyti daugiau pabūti šalia. Galbūt tada atsiras galimybių pasikalbėti, išsiaiškinti. Svarbiausia – nekentėti ir netoleruoti smurto.
Sunkiausia numatyti tragiškas pasekmes, kai žmogus nerodo jokių ženklų, kad kas nors blogai, kai paprastai nesmurtauja. Asmuo nekontroliuoja emocijų būdamas afekto būsenos, o tokią būseną sunku nuspėti. Bet dažniausiai tai nebūna pirmas kartas, kai asmuo neįstengė susivaldyti.
Skaudžiausios tragedijos, kai sutuoktinis nužudo sutuoktinį, o tada pakelia ranką ir prieš save. Tai situacijos, kai žmogus nemato išeities, nesugeba ištverti skausmo ir taip sprendžia situaciją. Jam atrodo, jog šis būdas yra vienintelis, kad išvengtų skausmo. Tai – pabėgimas nuo realybės.
Tragedijos pasekmes sunkiausiai išgyvena vaikai, jie netenka iškart abiejų tėvų. Tokia tragedija šeimoje yra milžiniška trauma ir jai išgydyti reikia didžiulio darbo su savimi, artimųjų palaikymo ir, žinoma, laiko. Vaikus svarbiausia įtikinti, kad jie nėra atsakingi už kitų žmonių poelgius, ypač už savo tėvų.
Pirmasis žingsnis sveikimo link – pripažinti sau, kad tai įvyko, nes iš pradžių yra vadinamoji neigimo fazė, kai žmogaus psichika priešinasi realybei ir tam panaudoja gynybos mechanizmus.
Žmogus gali tapti apatiškas arba pernelyg energingas, kad pabėgtų nuo realybės, pamirštų tai, kas buvo.
Tik pripažinęs tai, kas įvyko, žmogus pradeda ieškoti būdų, kaip gyventi su pasekmėmis.
Kai šeimoje įvyksta žmogžudystė arba savižudybė, be pykčio, kurį išgyvena vaikai, dar yra gedėjimas. Tai – artimo žmogaus, su kuriuo siejo glaudūs emociniai santykiai, netektis. Atleidimas beveik visada yra visų emocinių santykių baigties sudedamoji dalis. Atleisti – vadinasi, nustoti tikėtis geresnės praeities, priimti realybę.
Nepakanka pasakyti, kad aš tau atleidžiu.
Tai ilgas procesas, per kurį ieškome būdų atsikratyti nuoskaudų.
Pyktis mirusiajam yra didžiulė našta gyvajam. Mes atleidžiame dėl savęs, o ne dėl kokio nors socialinio spaudimo, kuris irgi dažnai jaučiamas.
Atleidimo procese labai svarbu pripažinti sau, kad aš pykstu ir tai yra normalu, reikia išgyventi šitą pyktį. Atleisti padeda išėjusio žmogaus elgesio analizė bandant sau atsakyti, kodėl jis galėjo taip pasielgti.
O savęs reikėtų klausti ne kodėl taip įvyko, nes šis klausimas klaidingas, o ką man davė ši žiauri patirtis? Kartais atsakymas atsiranda tik po ilgo laiko, tačiau juk visos patirtys ko nors moko.
Pandeminis laikotarpis labai sunkus šeimoms, kurios dar iki pandemijos gyveno be emocinio ryšio. Žmonės buvo įpratę nepaisyti signalų, kad santykiai šeimoje prasti, nes nuolat pabėgdavo nuo problemų, susikaupdavo atlikdami kitas užduotis.
O izoliacija šeimoms atidengė realybę: kokius santykius sukūrė, ar moka kalbėtis vienas su kitu, ar moka leisti laiką drauge, ar yra tarpusavio pagarba. Dažniausiai mums reikia sustoti, kad suprastume, kurioje vietoje esame.“
Visą straipsnį skaitykite dienraščio „Lietuvos rytas“ šeštadienio numeryje.
