Tad šįkart apie sveikintiną Kauno iniciatyvą kuriant miesto žodžių, asociacijų, dviprasmybių rinkinį. Tai – „Kauno žodynas“, kurio rašyti kviečiami visi kauniečiai, miesto svečiai, pabandyti atrakinti miesto žargoną, kaunietiškose patirtyse ir miesto sluoksniuose užkoduotus žodžius, vietovardžius, naujadarus.
„Kauno žodynas“ tik pradedamas rašyti. Kad būtų aiškiau, paminėsime kelis pavyzdžius iš jo.
Vilnietis prunkštelėtų išgirdęs, kas kauniečiui yra Kompotas. Pasirodo, tai kvartalas Žaliakalnyje, ribojamas Kriaušių, Obuolių, Vyšnių bei Vaisių gatvių. Dėl gatvių pavadinimų ir jose gausiai augančių medžių tarpukario tapytojas J.Šileika šį kvartalą žaismingai pakrikštijo Kompotu. „Gyvenu Kompoto pradžioj, Obuolių gatvės kairėje“, – kaunietis iš karto supras, kur ši vieta.
Menkė kauniečiui – nebūtinai žuvis. Menkė – tai skveras šalia Kauno menininkų namų, jame įkurdintos tėvo ir sūnaus Antinių skulptūros.
„Kauno žodyne“ jau surinkta keliolika pavadinimų, susijusių su buvusiais žinomais barais, kavinėmis.
O kaip atrodytų „Vilniaus žodynas“? Turbūt panašiai. Jame būtų daug su barais, kavinėmis susijusių pavadinimų. Legendinė „Vaiva“, garsieji „Žemaičiai“, „Aukštaičiai“, „Medininkai“ ar „Tauro ragas“. Tiesa, dar Rašytnamis, kurį kartais ne taip gražiai Pisdomu pavadindavo.
Šioje kolekcijoje būtų ir mažiau žinomų pavadinimų. Tarkime, „Bizonų slėnis“. Tai buvo pigi, purvina užeiga prie Žirmūnų tilto, bet kažkodėl apgaubta legendų. Žinoma, „Bizonų slėnis“ – neoficialus pavadinimas.
Viena keisčiausių legendų – esą čia kažkada alų gėręs sovietinės Lietuvos ministrų tarybos pirmininkas M.Šumauskas.
„Bizonų slėnio“ neliko nė pėdsako. Tiesa, Nepriklausomybės laikais apsukrus verslininkas buvo suremontavęs paviljoną ir jau oficialiai užrašęs neoficialiai prigijusį pavadinimą, tačiau verslas nenusisekė.
Bene seniausias Vilniuje yra neoficialus Gedimino prospekto pavadinimas – Brodas. Jį dar maestro V.Kernagis minėjo. Tik ar daug jaunimo šį žodį žino? Todėl jį būtinai reikėtų įtraukti į „Vilniaus žodyną“.
Kaip ir Dzeržinskio turgų bei gatvę. Vyresniam vilniečiui nors kuolą ant galvos tašyk, nepasakys, kad dabar tai – Kalvarijų turgus ir gatvė. Net įlipęs į troleibusą jis klausia, ar nuvažiuos į Dzeržinskio turgų.
Sunkiai dabartinei valdžiai pavyks ištrinti ir Cvirkos pavardę, nors rašytojo paminklą nukėlė. Na, kas pasakys kitaip nei „Susitinkam prie Cvirkos?“
Kiekvienas vilnietis supras ir kvietimą „Ateik prie „Arklio“. Juk arklys sostinės gyventojui – ne tik naminis gyvulys, bet ir taip vadinama G.Karaliaus skulptūra „Rytas“ Lazdynuose.
Visi gyvenantys Vilniuje žino, kuris pastatas vadinamas „Vaikų pasauliu“, nors vaikams skirtos parduotuvės jame seniai nebėra, kur yra „Kuro aparatūra“ – gamykla Kalvarijų gatvėje, kurios pastatuose jau seniausiai veikia kitos įmonės ir įmonėlės.
Kartais išsaugoti žodžius padeda ne tik žodynai. Tarkime, prekybos centras Žirmūnuose iki šiol oficialiai vadinamas „Iki Minsku“. Sovietmečiu tame pastate veikė parduotuvė „Minskas“, bet kodėl ji pavadinta Baltarusijos sostinės pavadinimu, kas atsakys? Minsko plentas toli, Minsko gatvės Vilniuje išvis nėra.
Ir štai atėjo laikas tarti pagiriamąjį žodį Kaunui. Juk kokia švelni gatvės kalba iš moterėlės lūpų, Kaune įlipusios ne į tą autobusą: „Šoferėl, šoferėl, atidaryk užpakaliuką, patropijau.“ Vilnietis riktelėtų griežčiau: „Užpakalį atidarykit.“
Iš tiesų – ne tik šimtas kilometrų skiria du didžiausius miestus. Bet ir žodynai, kuriuos kiekvienas miestas turi rašyti atskirai.
