Mat tautos išrinktieji, kupini advento ir gražiausių metų švenčių laukimo nuotaikos, ne tik vadino vienas kitą gyvuliais, bet ir pastatę skiauteres lyg gaidžiai kibo vieni kitiems į atlapus. Prireikė netgi policijos.
„Uždaryk burną, asile“, – taip į opozicijos atstovą R.Žemaitaitį posėdžio metu kreipėsi valdančiųjų konservatorių atstovas, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas L.Kasčiūnas.
Taip politikas reagavo į asilu išvadinto kolegos rėkavimus, o vėliau teisinosi, kad neteko kantrybės – pats „asilas“ jį bandė išvadinti ne ką gražesniais žodžiais.
Iškalbinga, kad tą pačią dieną Seimas peržengė ir fizinio smurto ribą. Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ narys T.Tomilinas apkaltino Lietuvos regionų frakcijos atstovą V.Valkiūną, kad jis smogė jam kumščiu į krūtinę.
Kai kurie Seimo nariai mėgino nuleisti šį incidentą juokais ir šaipėsi iš policiją iškvietusio T.Tomilino, kad jis esą toks gležnas ir verkšlena dėl tokių niekų, užuot elgęsis ar atsakęs vyriškai, – taip dar labiau sustiprindami įspūdį, kad esame jeigu ne tvarte, tai kaimo smuklėje ar valgiais nukrautoje užstalėje.
Nežinia, ką išsiaiškins tyrimą pradėjusi sutrikusi policija ar Seimo etikos sargai.
Bet panašu, jog dar labiau padidėjo tikimybė, kad Seimo salėje galime išvysti ir rimtesnių batalinių scenų, gal net tokių kaip tolimesnių rytietiškų šalių parlamentuose.
Šiuos incidentus galima vertinti kaip įtemptos atmosferos, susikaupusios mūsų politikos viršūnėse metų pabaigoje, išraišką.
Ryškiausias įtampos ženklas – Prezidentūros ir Vyriausybės karas, vėl itin sustiprėjęs dėl pačių valdančiųjų sukelto baltarusiškų trąšų tranzito skandalo.
Konservatoriai, puolę skubiai linčiuoti nesustabdytu trąšų tranzitu pirmąjį puolusį piktintis saviškį, Užsienio reikalų komiteto (URK) pirmininką Ž.Pavilionį, kitąmet, regis, pateks į panašią tragikomišką padėtį, kurioje buvo atsidūrę valdantieji valstiečiai.
Pastarieji, net išmetę iš partijos savo Seimo pirmininką V.Pranckietį, taip ir nesugebėjo jo išstumti iš posto, nes užsispyrėlį palaikė ir dalis R.Karbauskio pavaldinių.
Taigi praėjusią kadenciją Seimas pabaigė turėdamas niekam neatstovaujantį pirmininką „nuo Dievo“. Ar šios kadencijos Seimas taip pat gali turėti tokį patį „dieviškąjį“ URK vadovą?
Neatmestina – jei maištingos nuotaikos prieš partijos lyderį ir užsienio reikalų ministrą G.Landsbergį Seimo frakcijoje įsisiūbuos iš rimtųjų.
Šiaip ar kitaip, po konservatorių ultimatumo Ž.Pavilioniui palikti postą, nes kitaip jis bus išmestas iš partijos, dar labiau padidėjo tikimybė, kad trapi Seimo dauguma sumažės dar vienu mandatu.
Dešiniųjų vadovybė sugebėjo blokuoti opozicijos užmojus sukurti Seime specialią tyrimo komisiją trąšų skandalui tirti.
Tokiam tyrimui buvo pritaręs ir prezidentas G.Nausėda.
Besiblaškantys valdančiųjų vairininkai toliau ginasi, jog JAV sankcijos neprivalomos, bet čia pat pati premjerė neatmeta, kad jos gali užgriūti ir „Lietuvos geležinkelius“.
O kol kas ir toliau visiškai neaišku, kaip valdantieji vis dėlto stabdys tą tranzitą, kurio politinę svarbą ir žalą Lietuvai stengiasi kuo labiau menkinti.
Ar specialiu įstatymu, ar pastangomis įtikinti visą Europos Sąjungą griebtis sankcijų, ar tiesiog laukiant, kol baigsis rudenį už tranzitą paimtas avansas?
Tuo metu Prezidentūra, besipiktinusi tuo, kad premjerė paliko postuose G.Landsbergį ir susisiekimo ministrą M.Skuodį, o kertamas tik „Lietuvos geležinkelių“ vadovas M.Bartuška, kol kas nesiryžta atvirai reikalauti užsienio reikalų ministro galvos.
Šalies vadovo patarėja užsienio politikos klausimais A.Skaisgirytė grėsmingai priminė, kad „klausimas neuždarytas“, o ypač daug priekaištų prezidentas turi būtent G.Landsbergiui.
Vis dėlto šiomis dienomis įvykę dvišaliai G.Nausėdos susitikimai su M.Skuodžiu ir G.Landsbergiu baigėsi taikiai, nors dar išvakarėse užsienio reikalų ministras pašaipiai mestelėjo, kad visuomenė turi įvairių klausimų ir prezidentui.
Matyti, kad G.Nausėda dar nenori stoti į atvirą kovą su valdančiaisiais dėl postų ar portfelių, tačiau ieško aplinkinių kelių. Vienas jų – per Kiniją.
Juk ir opozicija, ir verslas vis garsiau piktinasi, kad Vyriausybės sprendimas stoti į karą su Pekinu dėl Taivaniečių atstovybės Vilniuje atidarymo gali kainuoti šaliai daug daugiau, nei valdantieji numatė.
Atrodo, kad taip ir gali būti, – Kinija grasina visiems pasaulyje, kurie turi nors mažiausių ryšių su jos verslu, bet prekiauja su Lietuva.
Matydama tokias tendencijas Prezidentūra ėmėsi to, kam, regis, ruošėsi jau seniai, – pareiškė, esą Vyriausybė jai žadėjo, kad Vilniuje bus atidaryta ne Taivaniečių, o Taibėjaus atstovybė, tokia, kokia yra ir kai kuriose kitose šalyse.
A.Skaisgirytė sukritikavo valdančiuosius ir dėl to, kad norėdami įsiteikti JAV jie nesistengė pasirūpinti platesniu užnugariu Europoje, apskritai nenumatė galimo Kinijos atsako masto.
Tiesa, kol kas Prezidentūra nežada spausti Vyriausybės sukti vairą į kitą pusę, o tik paragino kartu galvoti, ką toliau daryti.
Bet akivaizdu, kad vien toks prezidento kėsinimasis į tai, ką konservatoriai skelbia bene didžiausiu savo laimėjimu užsienio politikos fronte, dar labiau paveiks ir taip komplikuotus valdžių santykius.
Lieka tikėtis, kad kitais metais čia nebus neperžengtos ribos, kurias švenčių išvakarėse peržengė Dievo kūriniai Seime.
