Šių metų Kūčias 39 metų Ž.Kalundis sutiko turėdamas pastogę, kuklias vaišes ir džiaugėsi priglausto šuns draugija. O dar tik prieš kelerius metus vyras žiemos šventes pasitiko šaldamas pusiau sugriuvusiame sandėlyje be stogo.
11 metų už žmogžudystę kalėjęs Ž.Kalundis papasakojo, kaip atsidūrė gatvėje ir kokius išbandymus jam teko patirti, kaip likimas suvedė su 46 metų kauniete menotyrininke Edita Grudzinskaite, kuri patikėjo, kad jis nori gyventi normaliai, ir jam padėjo.
Iš kalinimo įstaigų grįžtantys ar be pastogės likę žmonės gali kreiptis pagalbos į kelias Kaune esančias įstaigas. Jų vadovai pripažino, jog atvejų, kad nelaimėliams be jokių išskaičiavimų padėtų visai nepažįstami žmonės, nepasitaiko.
Šeimininkas ėmė priekabiauti
Ž.Kalundis gimė Ukmergėje, turėjo dar 6 brolius ir 2 seseris, bet tėvai girtavo ir jiems buvo atimta teisė rūpintis savo atžalomis. Vaikai kurį laiką augo pas senelius, bet vėliau pateko į globos namus. Kai Žydrūnui sukako 14 metų, jį globoti paėmė viena šeima, kurioje jau augo dar 5 svetimi vaikai.
„Globėjai už kiekvieną mūsų gaudavo po 500 litų, bet mums pinigų beveik neduodavo, o dirbti turėjome pačius įvairiausius ūkio darbus.
Augant man tapo aišku, kad jie vaikus labiau išnaudojo, nei nuoširdžiai norėjo rūpintis“, – pasakojo vyras.
Sulaukęs 16 metų jaunuolis išvyko mokytis į Kauno rajono profesinę Vilkijos žemės ūkio mokyklą, įgijo virėjo ir barmeno profesijas. Pabaigęs mokslus apsigyveno Kaune.
„Nuomojausi kambarį pas vieną 70 metų vyrą. Jis pradėjo priekabiauti, kartą puolė mane su peiliu rankoje, susigrūmėme, gyniausi, nes man buvo šlykštu, jog jis siekia tokių dalykų, ir nutiko taip, kad aš jį nudūriau“, – atvirai pasakojo Ž.Kalundis.
Teismas jam skyrė 11 metų nelaisvės Marijampolės pataisos namuose.
„Tada man buvo 22 metai, o kai išėjau – jau 33“, – atsiduso Ž.Kalundis.
Broliai iš savo namų išvarė
Išėjęs į laisvę vyras grįžo į Ukmergę, įsidarbino siuvėju, bet dirbo neilgai, nes kai pasklido žinia, kad jis kalėjo už žmogžudystę, darbdaviai jo paslaugų atsisakė, dėl tos pačios priežasties nerado ir kito darbo.
Vyras panoro aplankyti savo brolius. Kai nuvyko į kaimą, kur jie gyveno, broliai tik įleido į namus, davė dubenį sriubos, o pavalgius liepė nešdintis, nes jie su buvusiu kaliniu nieko bendro turėti nenorėjo.
Tėvas jau buvo miręs, jis nusižudė, motina, žiemą eidama į kaimą įsigyti degtinės, pakeliui užmigo ir mirtinai sušalo.
Kai vidury nakties žiemą broliai Ž.Kalundį išvarė lauk, jis įsilaužė į vieną sodybą.
„Norėjau tik šiltai pernakvoti ir paėmiau megztą kepurę, kad būtų šilčiau. Kitą dieną grįžau į Ukmergę, bet netrukus mane surado pareigūnai. Pasakė, jog esu kaltinamas, kad įsilaužiau į brolio ir į kitą svetimą sodybą. Gavau 60 parų arešto ir atsėdėjau.
Vėliau paaiškėjo, jog buvau kaltas tik dėl to, kad patekau į nepažįstamų žmonių valdą ir paėmiau kepurę“, – pasakojo Ž.Kalundis.
Atrodė, kad kažkas prakeikė
Po šių nuotykių vyras vėl atvyko į Kauną. Darbo nerado, todėl pradėjo elgetauti. Išmaldos prašydavo miesto centre prie didelio prekybos centro ar įsitaisęs ant geležinkelio stoties laiptų.
„Praeiviai dažnai pamokslaudavo, kad esu jaunas ir turiu eiti dirbti, o ne išmaldos prašyti, bet paskui dažniausiai pinigų duodavo. Kartais per dieną susirinkdavau ir 50 eurų. Taip pat rinkdavau butelius ar skardines, už kuriuos prisidurdavau pinigų“, – pasakojo Ž.Kalundis.
Kiti pinigų kaulytojai būdavo nepatenkinti, kad atsirado konkurentas, todėl kildavo vaidų. Ž.Kalundis neslėpė, kad daugelis, kurie prašo pinigų, juos išleidžia alkoholiui ar narkotikams. Gyvendamas gatvėje jis taip pat girtaudavo.
Kartą, kai išgėręs ėjo ne per pėsčiųjų perėją, už tai gavo baudą, vėliau neturėdamas bilieto važiavo troleibusu ir kontrolieriai jį taip pat pričiupo.
„Atrodė, kad esu lyg prakeiktame rate, ko tik ėmiausi, niekas nesisekdavo. Vos tik nušvisdavo geresnė diena, po jos vėl – nuopuolis“, – atvirai pasakojo Ž.Kalundis.
Gyveno sandėlyje be stogo
Pinigų išsinuomoti kokį nors kampą neužtekdavo, todėl vyras nakvodavo laiptinėse, parkuose, o vėliau miesto centre prie Krėvos gatvės susirado apleistus sandėlius. Ten pragyveno keletą metų. Šie sandėliai buvo be stogo, stovėjo tik raudonų plytų sienos. Ž.Kalundis į juos buvo prisitempęs prie konteinerių rastų pagalvių, antklodžių, šiltų drabužių.
„Gatvėje gali rasti visko, ko reikia, – ir daiktų, ir maisto“, – sakė vyras.
2018 metų gruodžio pabaigoje spaudžiant šalčiui ir mes, „Laikinosios sostinės“ žurnalistai, sniege pastebėjome, kad prie sandėlio veda žmogaus pėdsakai. Vietoj stogo sandėlis buvo uždengtas plastiko plėvele. Buvo girdėti, kad viduje kažkas yra ir žmogų kamuoja kosulys.
Netrukus iš sandėlio išlindo jaunas tvarkingas vyras. Jis pasakė, kad yra Žydrūnas ir kad išėjęs iš kalėjimo neturi nei darbo, nei pastogės, bet kreiptis pagalbos į valdiškas įstaigas nenori.
Jau tada nustebino, kad benamis atrodė labai tvarkingas, nusiprausęs, o jo laikiname būste stovėjo papuošta nedidelė eglė ir kabojo kelios blizgančios girliandos. Šią istoriją pirmieji aprašėme.
Pažintis tapo lemtinga
Nutiko taip, kad netrukus sandėliai buvo nugriauti, ir Ž.Kalundis patraukė Senamiesčio link, kur ir vėl bandė išgyventi. 2019 metų pavasarį jis, prisirinkęs tuščių butelių, viename Senamiesčio kieme sutiko rūkančią moterį ir paprašė cigaretės.
Tai buvo kaunietė menotyrininkė E.Grudzinskaitė. Jie įsikalbėjo, susipažino. Nuo to laiko moteris jam kartais duodavo pinigų, ir ilgainiui Žydrūnas jai papasakojo savo gyvenimo istoriją, tikino, kad nori gyventi normaliai, turėti pastogę ir dirbti.
Nuo to laiko jis jau galėdavo užsukti į E.Grudzinskaitės namus, ten pavalgydavo, prausdavosi, skalbdavosi drabužius.
Atėjus rudeniui E.Grudzinskaitė pasiūlė benamiui apsigyventi Kauno pakraštyje esančioje jai priklausančioje sodyboje. Ten stovėjo tik ūkinis pastatas, nebuvo elektros. Ją teko įvesti, geri žmonės paaukojo įvairių daiktų ir padėjo rasti darbą.
„Kartą buvau parsivedęs benamę moterį, norėjau jai padėti, bet ji mane apvogė, paėmė pinigus ir pasą. Dabar man geriau gyventi vienam. Vieniems žmonėms nebereikėjo 6 metų kalės Sairos, ją priglaudžiau ir dabar man smagu, kad gyvūną išgelbėjau“, – pasakojo Ž.Kalundis.
Norėtų dirbti siuvėju
Vasarą vyras sodyboje pasistatė šiltnamį ir augino pomidorus, agurkus, prižiūrėjo sodybą. Taip pat Ž.Kalundis dirba statybose pačius įvairiausius darbus. Kur reikia, važiuoja dviračiu, kurį pats įsigijo.
„Iš tikrųjų norėčiau dirbti siuvėju, moku ne tik siūti, bet ir megzti kojines, kitus daiktus. Bet kol kas esu labai laimingas, kad turiu pastogę, darbą ir tokią bičiulę kaip Edita. Aš jai nepaprastai dėkingas“, – vyro akyse sužibo ašaros.
Ž.Kalundis prisiminė ir mūsų prieš 3 metus įvykusį susitikimą. Paklaustas, kodėl net gyvendamas sandėlyje be stogo erdvę puošė, sakė, kad net ir sandėlis jam buvo tarsi namai, todėl jis prieš šventes jį ir norėjo padabinti. Eglutę tada rado prie konteinerio, o girliandas pirko.
„Tada šventės buvo labai sunkios. Kiti turėjo namus, šeimas, o aš – nieko. Tada paverkdavau ir turėjau gyventi toliau. Šiais metais Kūčias sutiksiu taip pat vienas, bet jau namuose ir su savo šunimi, o Kalėdas – pas Editą“, – šypsojosi Ž.Kalundis.
E.Grudzinskaitė pasakojo, kad jei ją užkalbina benamiai ar pinigų prašinėtojai, ji su jais visada pabendrauja, bet paklausus, ar jiems nereikia pagalbos, dažnas sakydavo, kad jiems ir taip gerai.
Aplinkiniai ragino saugotis
„Kai Žydrūnas mane užkalbino, skubėjau į Vytauto bažnyčią, giedu chore. Pokalbis užtruko valandą ir į bažnyčią tą kartą taip ir nenuėjau. Žydrūnas kalbėjo kitaip nei kiti benamiai. Jis sakė, kad nori gyventi, gyventi normaliai. Tada jam pasakiau, kad jei jis laikysis mūsų susitarimų, padėsiu, nors tada dar nė neįsivaizdavau, kaip galėčiau tokiam žmogui padėti“, – prisiminė E.Grudzinskaitė.
Ji davė vyrui savo telefono numerį, bet sakė, kad tik pati skambins kiekvieną penktadienį paklausti, kaip jam sekasi. Jei jis norės, galės ateiti sekmadieniais į bažnyčią, kur ją sutiks. Vyras laikėsi tokių sąlygų, užeidavo į bažnyčią, pasakodavo apie save.
Kai rudenį įsikūrė moters sodyboje, apie 1,5 mėnesio problemų buvo.
Vyras girtaudavo, kaimynai dėl to skundėsi. Bet po vieno rimto pokalbio skundai baigėsi ir jų negirdėti iki šiol.
„Aplinkiniai man sakė, kad tokie žmonės kaip Žydrūnas nesikeičia, kad kartą papjaus mane ir mano vaikus. Palaikė tik vaikai ir tėvai.
Taip, gal didesnė dalis tokių žmonių tikrai nesikeičia. Bet aš tikėjau šiuo žmogumi ir dabar džiaugiuosi, jog apie tai galime kalbėti, kad jis nenuvylė mano pasitikėjimo“, – sakė E.Grudzinskaitė.
Padėti atlikusiam bausmę niekas nesiūlo
Neringa Gudėnaitė, Kauno socialinių paslaugų centro Laikino apgyvendinimo skyriaus vedėja:
„Šiuo metu Laikino apgyvendinimo skyriuje gyvena 28 vyrai. Kai jie yra nuteisti ir atlieka bausmes, prieš išeinant į laisvę mes jau žinome, kada jie atvyks, nes socialiniai darbuotojai su jais pradeda bendrauti iš anksto.
Pas mus atvykę žmonės pirmiausia apgyvendinami laikinai. Paprastai per savaitę tampa aišku, ar jie čia liks ilgesniam laikui, ar turės kur gyventi ir patrauks savo keliais.
Dažniausiai kalėję žmonės neturi nei pastogės, nei artimųjų ar draugų, todėl lieka gyventi pas mus. Šiuo metu dalis gyventojų jau turi darbus, taupo pinigus ir nori rasti nuomojamą būstą.
Dalis pradeda girtauti, iš laikinų namų iškeliauja. Mes siūlome padėti nuvykti į reabilitacijos centrus. Vieni tuo pasinaudoja, kiti ne, telieka spėlioti, kaip susiklostė jų gyvenimai.
Moterys prie gyvenimo laisvėje prisitaiko geriau. Jos dažniau ima dirbti, nesisvaigina, ieško pastogės ir ją randa.
Tokių atvejų, kad nepažįstamas žmogus ateitų ir sakytų, jog nori padėti benamiui žmogui, nėra pasitaikę.“
