Lyderystės stoka stebima jau seniai
Paklausta apie pagrindinius besibaigiančių metų įvykius, Mykolo Romerio universiteto lektorė Rima Urbonaitė sakė, kad tai vienareikšmiškai buvo krizių metai.
„Tie orientyrai, tos krizės, kurios sekė viena paskui kitą, jos papildė krizių krepšelį. Kuo užbaigėme šituos metus, tai faktu, kad tos krizės nėra dar išspręstos. Nei viena nėra pasiekusi to finišo, kai galime padėti tašką ir pasakyti „susitvarkėme“. (...)
Pandemija niekur nepasitraukė ir labai stipriai diktuoja netgi politinės darbotvarkės turinį. Tas yra labai svarbu. Kai ji užgožia politinės darbotvarkės turinį, kitiems klausimams tiek vietos, kiek būtų ramiu laikotarpiu, nelieka ir tai yra labai bloga žinia, nes stringa visos reformos ir svarbių sprendimų priėmimas“, – teigė politologė.
Apžvalgininkas Tadas Ignatavičius sakė, kad prie visų šalį kamuojančių krizių dar prisidėjo ir lūkesčių bei lyderystės krizės. Anot jo, pernai prie valstybės vairo stojusi naujoji koalicija visuomenei sukėlė daug vilčių, tačiau neilgai trukus pradžioje priimti greiti ir ryžtingi sprendimai pradėjo strigti.
„Tas ir pasimatė, tokios patirties stoka Vyriausybėje jautėsi. Na, kadangi tie krizių metai, situacijos buvo sudėtingos, neįprastos ne tik mums Lietuvoje, bet ir pasaulyje, tai, aišku, sudėtinga tokiomis aplinkybėmis dirbti, bet tos lyderystės būtų ir neprošal daugiau“, – sakė T.Ignatavičius.
Apie lyderystę kalbėjo ir politologė. Anot jos, lyderystės stoka Lietuvoje stebima jau seniai.
„Yra tas nesibaigiantis deficitas. Lyderystės stoką mes jau stebime politikoje labai seniai, nes lyderių pritraukimui reikia tam tikros terpės, tam tikros strategijos, aplinkybių visumos.
Jeigu politika tampa užsiėmimu tų žmonių, kurie nelabai daugiau sugalvoja, ką veikti ir kur užsidirbti, tai natūralu, kad galima tikėtis ir tokio rezultato“, – sakė R.Urbonaitė.
Politologė taip pat sakė, kad krizių metai padėjo išryškinti šios problemos mastą, nes būtent jų akivaizdoje paaiškėja, kas sugeba būti lyderiais ir kokios yra valdžioje esančių lyderių vertybės.
„Lyderis nėra tas, kuris gali už visus savo komandos narius nudirbti visus darbus. Toks lyderis labai greitai taps nuvarytu darbu. O kas su tais nuvarytais arkliais nutinka mes irgi puikiai žinome.
Čia ir yra ta problema, kad kiekvienas ministras turi būti lyderiu. Tu negali potencialiu vienu lyderiu premjeru kompensuoti visus kitus dalykus“, – apie Vyriausybėje matomą lyderystės trūkumą teigė R.Urbonaitė.
Premjerei reikia viso įmanomo palaikymo
Politologė apžvelgdama praėjusius Ministrės Pirmininkės metus teigė, kad kai kurie pasisakymai gali kelti klausimų, tačiau vienareikšmiškai jai reikalinga parama.
„Iš vienos pusės mes matėme premjerę, kuri sakė, kad, jeigu reikia, aš čia ir dabar galiu atsistatydinti, iš kitos pusės mes matome premjerę, kuri dar po kelių savaičių sakė suprantanti, į kokį postą ėjo. (...) Man kartais sudisonuoja šie pasisakymai, ar tikrai premjerė teisingai iškomunikuoja tai, ką ji galvoja. (...)
Keliu klausimą, kiek ji realiai pasitiki savo komanda, kiek į ją gali atsiremti. Aš dėl to abejonių vis dar turiu ir jos niekaip neišsisklaido. Premjerės dabartinis uždavinys yra reikalauti maksimalios paramos iš savo frakcijos. Bent jau iš savo partijos deleguotų ministrų“, – sakė R.Urbonaitė.
Tadas Ignatavičius svarstė, kad I.Šimonytė turi suprasti, jog viena nudirbti darbų už visus savo ministrus negali, todėl nereiktų bijoti keisti savo komandos sudėtį.
„Kaip priversti tuos ministrus labiau dirbti? Toks klausimas būtų, kad premjerei būtų lengvesnė našta, kad ji galėtų labiau strateguoti Vyriausybės darbą. Tai pasiūlymas būtų, ko pasigedau ir per praeitus metus, tai nenoras, užsispyrimas Ministrės Pirmininkės nekeisti ministrų, kurie nepasiteisino. (...)
Reikia ryžtingiau. Reikia ryžtingų sprendimų ir aš nežinau, kokio čia premjerė Ingrida Šimonytė siekia rekordo nekeičiant nei vieno ministro. Nereikėtų bijoti ministrų pakeitimo“, – sakė „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas.
Konfliktai tarp prezidentūros ir valdančiųjų ir toliau tęsis
Rima Urbonaitė sakė, kad norint pakeisti ministrus, norinčių kandidatų atsirastų, tačiau neaišku, kiek iš jų galėtų ir gebėtų tokias pareigas užimti. Su tokia situacija politologei susisiejo ir prezidento lyderystė.
„Su prezidento lyderyste yra taip pat. Norėti gal ir norima, bet kiek yra gebama, čia jau kitas dalykas. Čia galima prisiminti vakcinacijos kampanijos klausimą. Prezidentas nesinaudodavo net ir menkiausia proga raginti žmones skiepytis iki tam tikro laikotarpio ir tai yra akivaizdu. (...)
Čia man jokia lyderyste, deja, ir nepakvipo. Kitas dalykas, dabar mes matome prezidentą, kuris tarsi imasi tos lyderystės su visomis visuomenės grupėmis, bet kaip lyderis jis labiau sugeba girdėti vienus, bet mažiau – kitus. Tai nėra lyderio savybė“, – svarstė politologė.
Apie prezidento Gitano Nausėdos lyderystės trūkumą kalbėjo ir T.Ignatavičius. Anot jo, dar labiau situaciją blogina ir tarp valdančiųjų ir prezidentūros besitęsiantis konfliktas.
„Lyderystės Daukanto aikštėje, šiame Gedimino prospekto gale yra trūkumas, vakuumas. Vis prezidentas Gitanas Nausėda neranda sau vietos, nori įtikti ir vieniems, ir kitiems. (...)
Tie konfliktai tarp valdančiųjų ir prezidentūros vėlgi lydėjo visus šiuos metus. Mes matėme jų pakankamai daug, jie prasidėjo nuo klausimo, kas turėtų važiuoti į Europos vadovų tarybos posėdžius Briuselyje.
Neišspręsta nei viena krizė ir valdančiųjų santykių su prezidentūra krizė nėra išspręsta. Manau, kad ji ne tik, kad persikels į kitus metus, bet išliks iki kadencijos pabaigos ir, ko gero, tik aštrės“, – sakė T.Ignatavičius.
Pašnekovas pastebėjo, kad praeitais metais buvo galima pastebėti situacijų, pavyzdžiui, krizės prie Lenkijos sienos metu, kurių metu bendradarbiavimą visgi buvo galima pamatyti. Vis dėlto net ir jas sekdavo kivirčai ir aiškinimasis, kas gi krizes valdo.
Rima Urbonaitė sakė, kad susitarimo ir bendradarbiavimo tarp valdančiųjų ir prezidentūros žmogiškai norisi tikėtis, tačiau politologiškai tokių prošvaisčių kol kas nematyti.
„Politologiškai, atsižvelgiant į prielaidas, tai yra žiūrint į tai, kas jau buvo pastaraisiais metais, kur mes matėme susikirtimo taškus, deja, tokių scenarijų, kad mes matytume intensyvų, efektyvų bendradarbiavimą tarp valdančiųjų ir prezidento, aš nelabai randu.
Tik norisi tikėtis, kad krizės, kai tas sutelktumas tarp politikų tampa gyvybiškai svarbus, pasitrauks ir mes galėsime šiek tiek ramiau gyventi“, – sakė politologė.
