Prie Seimo per iškilmingą minėjimą susibūrusi „šeimų maršu“ pasivadinusių margaspalvių radikalų minia užbaubė ir nušvilpė ne tik politikų, bet ir Laisvės premijos laureatų kalbas.
Daugiausia teko Seimo pirmininkei V.Čmilytei-Nielsen ir premjerei I.Šimonytei – jų žodžių tiesiog nebuvo įmanoma girdėti.
Žinoma, nieko kito iš šios publikos ir nevertėjo tikėtis. Priešingai – ji net šiek tiek nustebino, kad nesurengė kokio nors triukšmingo pasirodymo dar išvakarėse, kai prie Seimo uždegami atminimo laužai, o Sausio 13-ąją nesukėlė riaušių.
Galima nusistebėti ir mero R.Šimašiaus vadovaujamos sostinės valdžios leidimu surengti „šeimų maršo“ akciją būtent šią dieną ir prie pat Seimo.
Juolab kad leidimas surengti mitingą valanda vėliau, negu vyko iškilmingas minėjimas, leido „marširuotojams“ padvigubinti savo pasirodymo laiką.
Galbūt ir ceremonijos rengėjai, puikiai žinodami apie galimus akibrokštus, galėjo pagalvoti apie tai, kad pagrindines iškilmes reikėjo perkelti į pačius Seimo rūmus.
Valdžią greičiausiai stabdė nenoras sulaukti kritikos už tai, kad ji bijo tautos ir nuo jos užsiveria.
Nors šįkart smurtinių provokacijų nebuvo, tyčia keliamas triukšmas iš esmės niekuo nesiskyrė nuo piktybinio chuliganizmo.
Be to, protestuotojai ir juos remiantieji, pavyzdžiui, opoziciniai valstiečiai, meluoja tvirtindami, kad baubėjai taikėsi tik į dabartinius politikus, o ne į patį minėjimą.
Akivaizdu, jog būtent ši diena buvo sąmoningai pasirinkta, kad išpuolis būtų maksimaliai efektingas ir pademonstruotų, jog kovojama ne tik ir ne tiek su dabartine valdžia, bet ir su visa vadinamąja sistema, kurios dalis yra ir Sausio 13-osios atmintis.
Pirmas asmuo, į kurį po šio vandalizmo akto prieš Sausio 13-osios aukų atminimą nukrypo daugelio akys, – valstybės vadovas G.Nausėda. Juolab kad baubėjai jam kalbant buvo nutilę, o netrukus ėmė ploti, taip dar kartą parodydami, jog laiko jį pagrindiniu savo rėmėju.
Kaip turėjo pasielgti prezidentas? Jis privalėjo paprašyti dar vieno žodžio ir kreiptis tiesiai į tą minią.
Galėjo pasakyti, kas ir taip buvo aišku, – jei ne dėl savo pačių savigarbos, tai bent dėl elementarios pagarbos žuvusiesiems reikia atskirti įniršį, nukreiptą prieš dabartinę valdžią, esančią tribūnoje, nuo spjūvių valstybei.
Šalies vadovas gal ir nebūtų perkalbėjęs įžūlių triukšmautojų, tačiau likusiai visuomenei pademonstravęs, kad nėra tos minios įkaitas ir pataikūnas.
O dar svarbiau – būtų parodęs, kad jis yra virš rietenų ir ambicijų svarbiais momentais sugebantis iškilti lyderis.
Bet G.Nausėda taip nepadarė. Priešingai, jis su žmona liko sėdėti pačiu minios siautėjimo momentu, kai esantys scenoje atsistojo reikšdami solidarumą ir pagarbą baubėjų tildomiems kalbėtojams.
Prezidentūra atsisakė komentuoti įvykį iškart po ceremonijos, o vėliau šalies vadovas per spaudos atstovą išlemeno, kad žuvusieji nenusipelnė tokio minios elgesio. Negana to, vakar G.Nausėda demonstratyviai atsuko nugarą žurnalistams, prašiusiems pareikšti nuomonę dėl Sausio 13-osios minėjimo.
Šitoks prezidento pasirodymas itin simboliškas ir iškalbingas ir dėl to, kad kaip tik šią savaitę minėta jo kadencijos pusiaukelė.
Tapo aišku, kad iš buvusio banko darbuotojo taip ir neišaugo tikras politinis lyderis, juolab toks, koks žadėjęs būti, – vienijantis ir jungiantis.
Atsitiko greičiau priešingai – aukščiausiame poste sėdi smulkmeniška figūra, kurią bene labiausiai valdo ambicijos ir susitelkimas į tariamos galios žaidimus.
Todėl žvelgiant į ateitį galima prognozuoti, kad baigiantis kadencijai šios savybės bus ryškesnės ir atitinkamai veiks ir visą didžiosios politikos lauką.
Viešojoje erdvėje ošiant triukšmui dėl Sausio 13-ąją pasiekto dar vieno dugno ir apgailestavimų, koks toksiškas ir beviltiškas yra dabartinis Lietuvos susiskaldymas, buvo girdėti ir balsų, kad tokios raudos perdėtos.
Esą triukšmą kėlė tik keli šimtai marginalų, o didžioji visuomenės dalis nėra pasidavusi juodai priešpriešai ir neapykantai, kokia liejasi tų radikalų mitinguose ar socialiniuose tinkluose.
Iš dalies tai tiesa. Bet didžiausią pavojų kelia tai, kad tie marginalai ir radikalai vis dėlto išreiškia nuotaikas, požiūrius, tendencijas, kurios įvairiais klausimais vyrauja gana didelėje, o kartais gal netgi didžiausioje visuomenės dalyje.
Štai dėl ko su marginalais flirtuoja G.Nausėda ir dauguma parlamento opozicijos.
Mat tų tendencijų, kurias stengiasi pasikinkyti tiek dalis politikų, tiek įvairaus plauko gatvės baubėjų, nepašalinsi užkeikimais, sakydamas, kad tai – niekai.
Nepadės ir jų pavadinimas naująja „Jedinstvo“ ar „ne Lietuvos žmonėmis“. Pastarąją frazę, Sausio 13-ąją mestą dešiniųjų patriarcho V.Landsbergio, tuojau pat pasigavo „šeimų maršo“ propagandininkai, skelbdami, jog valdžia paskelbė juos „nežmonėmis“.
Tuo pat metu tie patys propagandininkai „nežmonėmis“, visų išorės blogio jėgų agentais ir Lietuvos svetimkūniais paskelbia visus, kurie ne su jais.
Tačiau ar bandymai juos atriboti nuo Lietuvos – tinkama išeitis iš dabartinės priešstatos aklavietės? Vargu. Priešingai, tie mėginimai tą priešstatą dar labiau aštrina. Tačiau kas galėtų parodyti kelią iš šios padėties? Kol kas nei atsakymų, koks tas kelias, nei tų, kurie galėtų juo vesti, nėra.
