Apie tai „Žinių radijo“ laidoje „Aktualusis interviu“ kalbėjo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Filosofijos katedros profesorius Gintautas Mažeikis ir komunikacijos specialistas Mindaugas Lapinskas.
Protestuoja ne tik Lietuvoje
VDU Filosofijos katedros profesorius G.Mažeikis svarstė, jog Lietuvos situacija protestų kontekste nėra niekuo išskirtinė.
„Jei pasižiūrėsite į Bulgariją, Rumuniją ar kitas šalis, atrasite ten panašius įvykius – šturmuojami parlamentai, puolami prezidentai. Bet kiekviena šalis sprendžia savaip. Jei palyginsime su tomis ES šalimis, kur skiepų procentas yra mažesnis nei Lietuvoje, pamatysime dar drastiškesnių protestų. Priešingai, ten, kur skiepų procentas yra didesnis, atitinkamai ir protestų kiekis mažesnis“, – teigė G.Mažeikis.
Vis dėlto skiepų, kaip pagrindinės žmonių susiskaldymo priežasties, jis neįvardintų.
„Veikiau tai yra simptomas, kuris rodo esančius didesnius susiskaidymus. Jei nebūtų tų skiepų, galėtų būti iškelti ir kiti šūkiai, pavyzdžiui, prieš Stambulo konvenciją. Jei kalbėsime apie LGBT teises, minėtose šalyse taip pat matysime labai panašų susiskaidymą. Kiekviena iš šių šalių sprendžia savaip, ir žinoma, kad Lietuva labiau norėtų būti panaši į šiaurės šalis, o ne pietų Europos šalis“, – aiškino VDU profesorius.
Komunikacijos specialistas M.Lapinskas savo ruožtu pridūrė, kad pasipiktinimo gausu net ir tose valstybėse, kur pasiskiepijusių skaičiai itin aukšti.
„Specialiai pasižiūrėjau į Prancūziją – ten kiekvienais metais per Bastilijos dieną, kuri yra nacionalinė šventė, be ašarinių granatų, skydų ir daužymosi niekada neapsieinama, o Prancūzija, ko gero, yra viena labiausiai skiepytų Europos valstybių. Ten prezidentas necenzūriniais žodžiais išvadino, kad jis padarys gyvenimą pragaru tiems, kas nesiskiepijo. Tai sutikčiau, kad tų nepasitenkinančių visada yra, ir raktas čia yra ne tiek, kas su kuo turėtų kalbėtis, o kokiu būdu mes turėtumėme spręsti šią problemą.
Juokingai skamba, kai susirenka žmonės, švilpia ir kalba, kad politikai neva su jais nesikalba. Tai yra visiška nesąmonė. Toj pačioj aikštėj šalia jų vaikšto tie politikai, už kuriuos jie balsavo, ir jie su jais kalbasi. O tai, kad nesikalba tie politikai, už kuriuos jie nebalsavo, sunku tikėtis, kad labai turėtum laukti iš jų malonės. <...> Kai tau spjaudo į veidą – kodėl turiu kalbėtis? Gal jie tegul pirmiau pasikalba?“, – svarstė M.Lapinskas.
„Aš manyčiau, kad bent Vyriausybės atveju reikėtų pasakyti, kad mes tarnaujame rinkėjams, mes tarnaujame 70, 80, o gal net 95 procentams žmonių, ir štai, tie 5 procentai kaip tik ir kelia problemą – mes jų negniaušime, bet mandagiai sau leisime nereaguoti į jų užgauliojimus“, – pridūrė komunikacijos ekspertas.
Pasigenda prezidento iniciatyvos
G.Mažeikis kalbėjo, jog prezidentas G.Nausėda galėtų prisiimti tarpininko vaidmenį tarp dviejų nesutariančių pusių.
„Lietuvoje yra labai daug filosofų, ir sunku būtų pasakyti, kad, pavyzdžiui, teisininkai organizuoja – vienas ar kitas asmuo yra įsitraukęs į vieną arba kitą judėjimą, protestuotojai turi savo intelektualinius lyderius – teisininkus, filosofus, rašytojus, sportininkus, ir, žinoma, jų negalima vadinti vien tik tais vardais, kuriais kartais ypač dešinieji mėgsta juos pavadinti, kaip antai runkeliai, buduliai ar jedinstvininkai, arba visa tai būtinai susieti su Garliava. <...>
Žinoma, tada iškyla poreikis, kad prezidentas jiems darytų didesnę įtaką. Pavyzdžiui, vienas iš nusiskundimų, kad oponuojanti pusė sunkiai gali arba ne visada išsako vieningą savo poziciją. Jeigu jų yra bent keletas, tai galėtų bent keletas būti suformuluotų pozicijų, kad būtų galima kalbėtis, derėtis, aiškintis, ko jie nori, ir šiuo tarpininku galėtų būti pats prezidentas, jei jis įsivaizduoja, kad būtent šias grupes reikia atstovauti, arba kad jos yra įtakingos.
Dar nebuvo rinkimų, nežinome tiksliai, kiek jos bus įtakingos, ir tie sociologiniai duomenys, deja, taip pat aiškiai nerodo, kaip šitos protestuojančios jėgos pasiskirstys – ar jos tikrai suburs naują politinę jėgą, ar vis dėlto bus išskaidytos jau esamų politinių lyderių ir įtrauktos į kitas grupes“, – svarstė profesorius.
Pasak jo, šalies lyderis nemano, jog yra atsakingas dėl esamos būklės, krizės ar suaštrinto nepasitikėjimo valstybėje.
„Jis įsivaizduoja, kad atsakinga yra Vyriausybė ir kiti politikai, nežiūrint į tai, kad būtent jis ir gali veikiausiai pakviesti diskusijon protestuojančius. Pasižiūrėkime, kam protestuojantys ploja ir ko nenušvilpia, ir pamatysime, kad jie bando matyti prezidento asmenyje savo autoritetą“, – aiškino G.Mažeikis.
M.Lapinskas įsitikinęs, kad tokia pati situacija šalyje būtų susiklosčiusi net ir tada, jei valdžioje šiandien būtų ne konservatoriai.
„Turėjome tokią situaciją, kai mokytojai „okupavo“ švietimo ministeriją – buvo kalbama lygiai taip pat, kad Lietuva susiskaldžiusi. Andrius Tapinas kvietė į mitingą prie Seimo, susirinko daugiau žmonių ir jie kaltino Seimą, reikalavo kažko. Manau, kad susiskaldymas ir skirtingi požiūriai visada buvo ir bus, piktintis dėl to, mano galva, nereikėtų.
Bet reikėtų įsivaizduoti, apie kokias jėgas mes kalbame. Jeigu kur nors aštuntoje palatoje žmogus pasiskelbs Putinu, tai, ko gero, nevažiuos prezidentas su juo derėtis dėl Karaliaučiaus demilitarizavimo. Kalbės apie tai, kad tikriausiai yra reikšmingos jėgos, ir yra tiesiog apsišaukėliai.
Nematau jokio pagrindo galvoti, kad šie žmonės ką nors kontroliuoja, ką nors siūlo ar kokios derybos galėtų į ką nors atvesti. Tiesą sakant, net nelabai aišku, apie ką čia reikėtų derėtis“, – tvirtino ekspertas.
M.Lapinskas pridūrė, jog prezidentas visgi neturėtų kištis į tiesioginius „virtuvės“ klausimus.
„Jis turėtų iškelti viziją, pasakyti, kokia jis nori, kad Lietuva būtų, ir imtis asmeninės atsakomybės. <...> Ir čia reikia kviesti tuos, kurie gali kažką padaryti – Seimo frakcijas, Vyriausybę, bet labai abejoju, ar verta į tokio tipo pasitarimus kviesti ką nors iš tų mitingų organizatorių, ką jie pasakys ir ką gali“, – svarstė jis.
