Buvęs dešiniųjų vedlys tuomet paniekinamai pareiškė, kad tai – jokie žmonės, „ne Lietuvos žmonės“, išvadino juo pamišėliais ir „Jedinstvo“. Be to, anot V.Landsbergio, tie keli šimtai mitinguotojų – niekinga mažuma, į kurią apskritai nereikėtų kreipti dėmesio.
Tokie dešiniųjų patriarcho pareiškimai sukėlė ne tik tūžmingą, bet ir piktdžiugišką reakciją ir vadinamojo šeimų maršo, ir opozicijos stovyklose. Tai įvertinta kaip dar vienas įrodymas, kad konservatorių viršūnės ir visa valdžia su panieka ir iš aukšto žvelgia į nepritariančią jai visuomenės dalį.
Dar svarbiau, kad neigiamą rezonansą šie V.Landsbergio pareiškimai sukėlė net dešiniųjų rėmėjų stovykloje.
Dalis partijos rinkėjų, visada ištikimai ją palaikiusių, bet dabar nepritariančių valdžios pandemijos valdymo ir vertybinei politikai, pasijuto įžeisti.
Sausio 13-ąją prie Seimo buvę kai kurie parlamento gynėjai, neremiantys šeimų maršo, tačiau kritiškai nusiteikę Vyriausybės atžvilgiu, pamanė, kad „Jedinstvo“ buvo išvadinti ir jie.
Labiausiai tikėtina, kad šių žmonių pasipiktinimas ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl V.Landsbergis nutarė po dviejų savaičių viešai atsiprašyti visų, kuriuos jo žodžiai sužeidė, teisindamasis, kad nesuvaldė liežuvio, nes pats buvo susijaudinęs ir įžeistas.
Kad ir kaip būtų, šis įvykis valdantiesiems vėl priminė vieną pagrindinių jų problemų – nesugebėjimą bendrauti su didžiule visuomenės dalimi, kuri stovi už priešiškiausios ir rėksmingiausios opozicijos nugarų, tokius žmones išvadina radikalais, su kuriais esą tiesiog neįmanoma kalbėtis.
O tuo metu konservatorių patriarcho anūkas užsienio reikalų ministras G.Landsbergis šią savaitę demonstravo, kad bent kai kuriais klausimais neketina trauktis nė per žingsnį.
Prezidentas G.Nausėda jau visiškai atvirai ėmė spausti ministrą pakeisti Kinijos pyktį sukėlusį Taivaniečių atstovybės Vilniuje pavadinimą bent kinų kalba.
Pasak šalies vadovo, anglišką pavadinimą galima palikti, koks yra, bet kinų mandarinų kalba pavadinimas, nurodantis į Taivaną, kaip valstybę, turėtų būti labiau neutralizuotas ir sušvelnintas. Šitaip G.Nausėda patvirtino tai, ką jau seniai buvo galima įtarti ir apie ką pranešinėjo užsienio žiniasklaida, – Prezidentūra nori, kad G.Landsbergis ir Vyriausybė atšauktų savo sprendimą Taivaniečių atstovybę pavadinti šiuo vardu.
Pats prezidentas anksčiau arba neigė, arba savo poziciją aiškino miglotai. Jis net buvo sakęs, kad nors su šiuo pavadinimu buvo padaryta klaida, o pats žingsnis su juo esą nederintas, vis dėlto to atšaukti nereikia.
Bet ėmęs reikalauti iš G.Landsbergio plano, kaip reikėtų deeskaluoti santykius su Pekinu, ir tą planą gavęs šalies vadovas šiomis dienomis atskleidė, kad, jo įsitikinimu, esminė šio plano dalis ir turėtų būti Taivaniečių atstovybės pavadinimo koregavimas.
Tokią G.Nausėdos poziciją, žinoma, sveikina ne vien Kinija, dalis Lietuvos opozicijos, bet ir nemažai verslo atstovų.
Būtent ilgalaike žala šalies verslui ir ekonomikai, kurios galimas mastas aiškėja tik dabar ir didėja, prezidentas ir teisina savo iniciatyvą.
Vis dėlto ar toks žingsnis, nors tarsi dalinis, gana diplomatiškas, nesmogtų Lietuvos tarptautinei reputacijai, pirmiausia JAV, labiausiai remiančių Lietuvą dėl Taivano, akyse?
Žinoma, smogtų. Tačiau dar daugiau ši reputacija yra nukentėjusi dėl neregėto masto mūsų šalies viršūnių konflikto dėl požiūrio į Kiniją. Kas labiausiai kaltas dėl šio konflikto – jau nebe pagrindinis klausimas.
Susiklosčius tokiai situacijai ir G.Landsbergis, ir Vyriausybė bent viešai kategoriškai atsisako nusileisti prisiekinėdami, kad nei su Taibėjumi, nei su Vašingtonu dėl Taivaniečių atstovybės pavadinimo keitimo nėra kalbėję ir neturi jokių ketinimų to daryti.
Gal G.Landsbergis, nepaisant viešų priesaikų, vis dėlto užkulisiuose derasi su Taivanu ir JAV?
Tuomet tokie prezidento pareiškimai – mėginimas iššokti pirmajam ir pasirodyti pagrindiniu Lietuvos ir Kinijos taikytoju bei padėties šeimininku. Kartu jis laimėtų papildomų reitingo taškų, nes, kaip rodo visuomenės apklausos, dauguma gyventojų nepritaria Vilniaus konfliktui su Pekinu.
Jau beveik aišku, kad populiarumo lenktynėse G.Nausėdai padės ir jo atviras spaudimas valdantiesiems atsisakyti vieno pagrindinių jų pandemijos valdymo strategijos įrankių – galimybių paso. Pasak šalies vadovo, šis pasas ne tik nebeturi prasmės, bet ir toliau priešina ir kiršina visuomenę. Be to, esą reikia persvarstyti ir visą kovos su pandemija strategiją.
Valdantieji kurį laiką atsikirtinėjo, kad tai dar vienas G.Nausėdos pozavimas prieš rinkėjus, ypač ciniškai atrodantis jau 10 tūkst. susirgimų per dieną perkoptos ribos fone.
Galiausiai penktadienį premjerė I.Šimonytė pranešė, kad Vyriausybė planą atsisakyti galimybių paso jau turi keletą savaičių ir tai esą turėtų būti padaryta kitą trečiadienį.
Valdančiuosius taip pasielgti, matyt, privertė ne tiktai prezidento spaudimas, bet ir vis garsesnės autoritetingų medicinos specialistų abejonės dėl šio paso prasmės.
Kas gi ėmė dėtis mūsų politikos padangėje? Iš pradžių V.Landsbergio atsiprašymas, o dabar ir valdančiųjų tūpsnis. Juk pastarųjų žingsnį dėl jiems brangaus galimybių paso atsisakymo galima įvertinti ir kaip savotišką savo klaidingo užsispyrėliškumo pripažinimą.
