Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) docentas Konstantinas Andrijauskas sakė, kad siekinys atskirti sportą nuo politikos yra beveik neįmanomas, todėl to negalima išvengti ir šiose žaidynėse.
„Be jokios abejonės, ta labai graži vizija, kad sportą reikia atskirti nuo politikos, neatitinka tikrovės. Sportas yra visada susijęs su politika, ypač jeigu sporte kalba eina apie nacionalinių valstybių atstovavimą. Jeigu viena iš tų nacionalinių valstybių dar ir rengia tą renginį, tai labai būtų sudėtinga tai atskirti nuo politikos.
Aš manau, kad autoritarinių valstybių, kokia yra Kinija, ir juo labiau pačios Kinijos atžvilgiu mes tai galėtume sakyti su labai dideliu užtikrintumu. Pati Kinija, drįsčiau teigti, nedaro iš to paslapties. Bent jau vidaus politikos rėmuose yra plėtojama ta vizija ir naratyvas apie tai, kad tai yra dar vienas etapas Kinijos tapsmo supervalstybe, dar vienas etapas to proceso, kurio tėkmėje likusi dalis tarptautinės bendruomenės vis labiau pripažįsta Kiniją kaip gimstančią supervalstybę.
Jeigu prisiminsime 2008 m. Pekino vasaros olimpinių žaidynių kontekstą, tai akivaizdu, kad tada politikos buvo labai daug. Drįsčiau teigti, kad šiandien jos yra nemažiau“, – dėstė K.Andrijauskas.
Paklaustas, ar kai kurių šalių pasirinkimas politiškai boikotuoti olimpines žaidynes turi didelę reikšmę Kinijai, politologas atsakė teigiamai, tačiau neslėpė, kad šioje situacijoje kai kam pagelbėjo ir besitęsianti pandeminė situacija.
„Kai jau generalinis sekretorius Xi Jinping‘as, komunistų partijos dažnai lyginamas su imperatoriais, sukviečia visus pas save į šventę, tai kvietimą tu privalai priimti ir turi ten būti. Aišku, mes turime atsižvelgti į tai, kad yra diplomatiniai boikotai, bet yra ir tas bendrasis tebesitęsiančios pandemijos kontekstas ir tai daugeliui pasaulio politikų, tarp jų ir mūsų kaimynams latviams šiuo atveju, leido patogiai išvengti tiesioginio pasakymo, kad kalba eina ne apie diplomatinį boikotą, o pradėta kalbėti apie grėsmes susijusias su koronaviruso pandemija ir visais su tuo aspektu susijusiais nepatogumais.
Esmė yra tai, kad didelė dalis vakarų pasaulio valstybių de jure arba de facto, atvirai arba ne visai atvirai boikotuoja šias politines žaidynes būtent politiniu lygmeniu. Kalba neina apie sportinį (boikotą – aut.), nors apie sportinį boikotą jau irgi būta kalbų ir iki šiol jų, tiesą sakant, yra“, – teigė VU TSPMI docentas.
K.Andrijauskas prisiminė, kad Kinija jau yra parodžiusi, kaip gali susitvarkyti su prieš rėžimą pasisakančiais sportininkais. Vienas iš pastarųjų tokių įvykių buvo kinų tenisininkės Peng Shuai cenzūravimas ir pašalinimas iš viešosios erdvės po to, kai ji pareiškė, jog buvęs vicepremjeras Zhang Gaoli „vertė“ ją lytiškai santykiauti. Dėl tokių pavyzdžių politologas sutiko, kad žaidynėse reikėtų pasisaugoti ir patiems sportininkams.
„Kinijos valdantysis rėžimas apskritai sportininkus laiko, sakykime, savo politinės rankos tąsa, pirštais. Aš tik priminsiu, kad prieš kiek daugiau negu 50 metų tas prasidėjęs JAV ir Kinijos tarpusavio santykių atšilimas (...) prasidėjo nuo stalo teniso diplomatijos.
Kinai jau labai gerai suvokia, kaip sportą galima būtų išnaudoti ne tik, kaip švelniąją galią, kas yra savaime suprantama ir visiems daugiau mažiau aišku, nes ta valstybė, kuri turi sportuose rimtų pasiekimų, ji tarsi pretenduoja į didesnę pagarbą, į didesnį prestižą tiek savo gyventojų akyse, tiek užsienio akyse, bet sportas taip pat gali būti naudojamas labai konkrečiai vidaus ir užsienio politikoje.
Kinų sportininkai dažnai yra traktuojami kaip savo šalies savotiški ambasadoriai ir ponios Peng, žymiosios kinų tenisininkės istorija iš tikrųjų yra labai liūdna, bet yra ir daugiau panašių istorijų“, – sakė politologas.
Šiuo metu sudėtingas ir geopolitinis kontekstas. Dėl besitęsiančių konfliktų Ukraina ir Jungtinės Amerikos Valstijos siūlo savo sportininkams žaidynėse elgtis atsargiau, nedalinti interviu. Nors atrodo, kad Rusija neketina pradėti provokacijų olimpinių žaidynių metu, K.Andrijauskas sakė, kad dabar tai palankesnis metas Rusijai, nei buvo 2014 m.
„Aš manau, kad viskas yra realu dabartiniame kontekste, bet čia reikia atskirti du dėmenis: provokacijos pačiose olimpinėse žaidynėse Pekine ir aplinkui tuose miestuose, ir provokacijos olimpinių žaidynių metu visame likusiame pasaulyje, apie ką kalbama labai aktyviai Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos strateginio trikampio kontekste dėl visų konfrontacijų ir trinčių.
Aš tikrai manau, kad Kinijos valdantieji ištransliavo tą žinutę, kad būtų labai gerai, jeigu jų tos šventės dar labiau nesugadintų Rusijos agresija Ukrainos atžvilgiu, bet aš taip pat manau, kad skirtumas nuo Sočio 2014 m. yra labai didelis. Priminsiu, kad tada Rusija buvo organizatorė ir tai automatiškai reiškė, kad jai reikėjo sulaukti olimpinių žaidynių pabaigos, kad ji suaktyvintų savo veiksmus Ukrainos atžvilgiu pirmiausia Kryme.
Bet dabar, nors ji (Rusija – aut.) tikrai yra linkusi gerbti kinų nuomonę ir pastaroji retorika tai daugiau nei aiškiai parodė, bet ji tam tikra prasme turi didesnę manevro laisvę. Šie du aspektai yra betarpiškai susiję – kas vyksta pačiame olimpiniame burbule ir kas vyksta užsienyje. Aš būčiau linkęs kiekvieną Rusijos ryškesnį žingsnį Ukrainos atžvilgiu vertinti ir dabartiniame kontekste, bet neteigčiau, kad jis yra pats svarbiausias“, – kalbėjo VU TSPMI docentas.
