Net Kauno meras V.Matijošaitis savo verslo imperiją pradėjo statyti ant auginamų gėlių pamatų – prieš kelis dešimtmečius tai buvo vienintelė teisėta komercinė veikla, kurios nedraudė sovietų represinis aparatas.
Dabar auginant gėles ar daržoves gerokai sunkiau praturtėti, tačiau sumanūs kauniečiai suranda būdų, kaip papildomai užsidirbti, o uždirbtus pinigus sutaupyti.
Jeigu kas nors būtų surengęs apklausą, kokių miestų gyventojai pirmąjį vasario šeštadienį šturmavo Suvalkų (Lenkija) prekybos centrus, mažiausiai trečdalis jų būtų patvirtinę esantys Kauno gyventojai. Ten kalbinti lietuviai šito ir neslėpė.
Kaimyninėje šalyje laikinai panaikinus pridėtinės vertės mokestį (PVM) maisto produktams ir sumažinus degalams Lietuvos gyventojai mikliai apskaičiavo, kad vien įpylus pilną automobilio baką degalų kelionė jau nieko nekainuotų.
Visi kiti pirkiniai virsta sutaupytomis lėšomis, o kauniečiai jau tikrai moka skaičiuoti.
Į pirkinių medžioklę išsiruošė ir patyrę kainų žinovai, ir naujokai, kurių ausis pasiekė žinios apie Lenkijoje pusvelčiui siūlomus maisto gaminius. Keisčiausia, kad Lietuvos įmonių gaminiai, nugabenti vos 100 kilometrų, taip pat atpinga.
Klaidinga manyti, kad į kaimyninę šalį veržiasi varguoliai, kurie ieško pigiausios dešros ar nukainotų vištų sparnelių.
Vien pažvelgus į prekybos centrų aikštelėje išrikiuotus automobilius su lietuviškais numeriais aiškiai buvo matyti, kad jų vairuotojai pirkinių išsiruošė ne iš vargo, o tiesiog norėdami sutaupyti. Jeigu tą patį daiktą gali nusipirkti pigiau, kodėl reikėtų mokėti brangiau?
Pasidairius į prekių vežimėlius juose taip pat dažniausiai matyti ne vadinamieji bambaliai, o žinomų prekių ženklų alaus buteliai, ne II rūšies dešrelės, o vytintas kumpis. Apskaičiuoti paprasta: kuo kokybiškesnį ir brangesnį gaminį perki, tuo daugiau sutaupai.
Beveik nekyla abejonių, kad Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, minios kauniečių vėl patrauks į kaimyninės šalies prekybos centrus, mat Lenkijoje tai eilinė darbo diena.
Toks poelgis gali pasirodyti visiškai nepatriotiškas. Užuot prisiminę vieną reikšmingiausių Lietuvos valstybės dienų naujaisiais laikais, žmonės išveš į užsienį krūvas pinigų, šmirinės tarp prekybos centrų lentynų ir lūkuriuos eilėse.
„Tai tik verslas, jokios politikos“, – gerai žinomu posakiu galėtų atsikirsti verslus kaunietis, kuris tiesiog nori kuo geriau pasirūpinti savo šeimos gerove.
Niekas nesmerkia žmonių, kurie Vasario 16-ąją sėdi Lietuvoje veikiančio prekybos centro kasoje, rūpinasi prekių tiekimu arba gatavų patiekalų išvežiojimu užsakovams. Priešingai – į juos žvelgiama su pagarba ar net užuojauta.
Niekam nekyla minčių valstybės švenčių dienomis išvis uždaryti prekybos centrų, o tai reiškia, kad kažkas juose dirba ir kažkas lankosi.
Išvyka į Lenkijos prekybos centrą šiais laikais – niekuo neišskirtinė, tik kelionė iki jo ilgesnė.
Reikia nebijoti pripažinti, kad visi oficialūs tokių švenčių minėjimai tapo formalumu ir nuoširdžiai juose dalyvauja tik pavieniai žmonės, o pastaruosius dvejus metus siaučiant pandemijai sprendimas nedalyvauti masiniuose susibūrimuose išvis buvo tinkamo elgesio pavyzdys.
Patriotiškumas matuojamas ne aplankytų minėjimų skaičiumi, o žmonių elgesiu kasdieniame gyvenime.
Jeigu kas nors Vasario 16-ąją sumanys vykti pirkinių į Lenkiją, užuot dalyvavęs dar viename baubimo spektaklyje, tokį sprendimą galima tik pasveikinti.
Bent jau šeimos biudžetas tikrai nenukentės ir nereikės dėl savo elgesio aiškintis policijos pareigūnams ir valstybės reikalais rimtai besirūpinantiems žmonėms.
