Apie Rusijos veiksmus Ukrainoje „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Nauja diena“ diskutavo politikos apžvalgininkas Marius Laurinavičius bei Rytų Europos studijų centro vadovas, politologas Linas Kojala.
Bandymas perbraižyti Europos žemėlapį
Politikos apžvalgininkas M.Laurinavičius svarstė, jog pirmadienį nuskambėjusiai Rusijos prezidento kalbai visgi skirta per daug dėmesio. Pasak jo, V.Putino kalboje neišgirdome „nei nieko naujo, nei kažko, ko negalima buvo tikėtis“.
„Galima sakyti, kad kažkokios detalės, kad staiga Ukraina Putinui pasirodė Lenino sukurta, dar kažkokių kvailysčių prišnekėjo. Tai, galima sakyti, tos detalės kažką reiškia, bet realiai tą bendrą naratyvą Putino, tiek Ukrainos atžvilgiu, kad tai nėra valstybė ir jis jos jokio suverenumo nepripažįsta, tiek bendrai Vakarų atžvilgiu, kad neva čia Rusija įsprausta į kampą, NATO ją puola – visa tai mes girdėjome.
Pati kalba, mano vertinimu, yra skirta pateisinti tuos veiksmus, kurių Rusija ėmėsi, prieš savo vidaus auditoriją. Ji neturi kažkokios strateginės reikšmės, mano įsitikinimu, ir manau, jai yra skiriama per daug dėmesio“, – kalbėjo M.Laurinavičius.
Pasak specialisto, V.Putinas „mėgsta pabūti istorijos mokytoju“, bet pagrindo manyti, kad ši kalba yra tik viešųjų ryšių triukas, nėra.
Savo ruožtu L.Kojala Rusijos vadovo pranešimą įvertino kaip „ilgą kalbą su labai trumpa žinute“.
„Visa kita iš esmės didele dalimi atliepė ir praėjusią vasarą Putino rašytą labai ilgą straipsnį apie tai, kaip jis supranta Ukrainos istoriją ir jos vystymąsi. O dabar tai yra tiesiog žodžiu, tą patį naratyvą labai kryptingai tęsia ir Lavrovas, akcentuodamas, kad neva 2014 metais įvykęs Maidanas sukūrė valdžios perversmo galimybę, ir kad ta nauja valdžia nereprezentuoja didelės dalies Ukrainos gyventojų, ir kad čia Rusija tampa tuo veikėju, kuris imasi spręsti šitą nereprezentatyvumo problemą.
Turbūt galima sugalvoti daug įvairių pasakojimų, kuriais būtų pagrįstas elementarus faktas, kad Europos politinis žemėlapis Rusijos buvo dar kartelį pabandytas perbraižyti, ir karinės eskalacijos rizika išlieka iki šiol labai didelė“, – pabrėžė politologas.
Šaknų reikia ieškoti ir V.Putino praeityje
Pasak L.Kojalos, agresyvus Rusijos mentalitetas susiformavo dėl to, kad jos užsienio politikos tikslai kitokiomis priemonėmis tiesiog nėra pasiekiami.
„Bendradarbiavimas, ekonominiai, kultūriniai ryšiai su kaimyninėmis valstybėmis, Kremliaus supratimu, nesukuria tokių sąsąjų, kurios tenkintų Kremliaus politinės sistemos keliamus tikslus. Vadinasi, tokiu atveju lieka agresyvios veikimo formos. Turbūt ne veltui ir vakarykštėje Rusijos saugumo taryboje buvo atstovų, pareigūnų, kurie jau turbūt šiek tiek pasimetė, kurios teritorijos aplinkiniame regione yra aneksuotos, kurios – okupuotos, kurios pripažįstamos kaip nepriklausomos valstybės, nes jų yra daug. Tai tiesiog toks veikimo modelis yra taikomas jau ne pirmą kartą ir atspindi pačios Rusijos silpnybes“, – pažymėjo ekspertas.
M.Laurinavičius Rusijos mentaliteto šaknų ieškotų tiek V.Putino, tiek viso režimo praeityje.
„Turime nepamiršti, kad tai yra KGB pagrindu susiformavęs režimas, ir jų mąstymas yra būtent toks. Dažnai prisimenamos frazės, kad SSRS žlugimas yra katastrofa, tai jų ta sovietinė nostalgija arba įsivaizdavimas, kad sovietinė valstybė, sudaryta iš krūvos okupuotų valstybių, buvo kažkoks gėris. Antra vertus, priešiškumas Vakarams, pirmiausiai JAV, kas žmonėms su kgbistine praeitimi yra taip įspraustas į smegenis, kad jis iš principo negali būti panaikintas. Visa tai atitinka būtent tą kgbistinę režimo prigimtį tiek paties Putino, tiek režimo“, – aiškino politikos apžvalgininkas.
L.Kojala savo ruožtu pridūrė, kad Lietuva taip pat yra girdėjusi panašias žinutes, kokias šiuo metu girdi Ukraina.
„Prisiminkime pareiškimą, kad neva SSRS žlugimo metu Lietuvoje gyveno 3,5 mln. gyventojų, o dabar liko 1,5 mln., gerokai sutirštinant spalvas, tai ta žinutė, kad Baltijos šalys yra nepavykusios valstybės, kad jos nėra pilnavertės NATO, ES narės, taip pat buvo kryptingai siunčiama. <...> Ko gero, jos nėra tokios paveikios ir efektyvios dėl įvairių priežasčių. Dabar tą patį naratyvą mes girdime Ukrainos atžvilgiu, jis nėra niekuo naujas.
Vakarykštėje Putino kalboje turbūt pusė laiko buvo skiriama Ukrainos žeminimui, atviram tyčiojimuisi, abejojimu dėl tos šalies valstybingumo, dėl to, kad ji geba priimti savarankiškus sprendimus, ir tokiu niekinančiu būdu yra bandoma suformuoti įspūdį, kad Rusija nesiima agresyvių veiksmų, o tarsi tampa gelbėtoja“, – aiškino politologas.
Kas toliau?
Pasak M.Laurinavičiaus, pirmadienio įvykiai situacijos nepakeitė, o scenarijai ir toliau lieka du.
„Vienas, kad tuo šiam kartui Putinas arba režimas ir pasitenkins, tai gali būti ir jų atsitraukimo strategijos dalis. Bet kitas scenarijus, kad tai yra nuoseklūs žingsniai link to naujo, didelio puolimo, nes mes negalime kalbėti apie jokį naują karą. Karas Ukrainoje vyksta jau 8 metus, bet galime kalbėti apie naują didelį puolimą iš Rusijos pusės.
Sprendžiant iš to, kokią klaidą padarė Putino režimas, net ir iš jų pusės racionalių sprendimų iš Rusijos galima tikėtis vis mažiau“, – kalbėjo politikos apžvalgininkas.
Kad situacija keisis į gera, negalvoja ir L.Kojala.
„Netgi priešingai – pastarosiomis dienomis padėtis tikrai blogėjo, ne tik dėl to, kad buvo pripažintos pseudorespublikos, bet ir todėl, kad bendras apsišaudymų neva iš Rusijos pusės vertinimo skaičius Ukrainoje yra gerokai išaugęs“, – svarstė jis.
Pasak politologo, šiuo metu reikalingos kompleksinės priemonės iš Vakarų valstybių.
„Reikėtų atkreipti dėmesį į NATO atgrasymą mūsų regione, nes ne tik pripažinimas pseudorespublikų buvo vakarykštis įvykis, bet ir patvirtinimas, kad Rusijos kariai liks Baltarusijoje – vadinasi, NATO šalių, esančių rytiniame flange, padėtis yra tikrai sudėtinga. Kitas veiksnys – tolesnis Vakarų vieningumas. Čia daugmaž matėme pozityvią laikyseną, ją būtina išlaikyti, formuojant aiškų pasakojimą, kas vyksta, nesukuriant prielaidų Rusijos dezinformacijai.
Paskutinis dalykas yra padedant Ukrainai – Ukraina aiškiai nori žengti Vakarų keliu, jai reikia paramos ne tik ginklais, bet ir kitomis priemonėmis, ir tai yra pati didžiausia sankcija Rusijai ilgalaikėje perspektyvoje – visiškas Ukrainos nusisukimas nuo Rusijos“, – aiškino L.Kojala.
M.Laurinavičius pridūrė, kad reikėtų suprasti ir vieną paprastą dalyką – Rusija pati nesustos, ją galima tik stabdyti.
„Rusiją tarptautinėje arenoje stabdyti reikėjo mažų mažiausiai nuo 2008 metų, bet visa tai, deja, Vakarų supratimo apie Rusiją arba noro kažką keisti nepakeitė iki šiol.
Mes turime problemą, kad mafijinis Rusijos režimas yra kaip integruota Vakarų dalis jau pačiuose Vakaruose, ir, deja, nešvarūs Rusijos pinigai daro milžinišką įtaką Vakarų sprendimams. Iš kitos pusės, yra visuomenės nuomonė, kiti interesai, kurie irgi lemia Vakarų sprendimus, bet turime suprasti, kad mafijinis režimas veikia ir iš Vakarų vidaus“, – įspėjo jis.
