Ieškos tolimesnių pretekstų provokacijai
Nors Luhansko ir Donecko teritorijos faktiškai jau nuo 2014 metų buvo Rusijos įtakoje, dabartinis V.Putino sprendimas paskelbti ten nepriklausomybę pakeitė situaciją. Lietuvos karo akademijos profesorius Giedrius Česnakas sakė, kad esminis pokytis buvo Rusijos kariuomenės įvedimas.
„Šiaip faktiškai tos teritorijos ir nebuvo valdomos jau nuo 2014 m. iš Kijevo, tačiau yra svarbus pokytis, kad Rusija oficialiai, ne po kažkokiais baltais sunkvežimiais ar paklydusiais kariais, įvedė kariuomenę į Ukrainos teritoriją, į Donecko, Luhansko respublikas, ir iš esmės mes tai galime laikyti invazija į Ukrainą“, – teigė G.Česnakas.
Profesorius, kalbėdamas apie pirmadienį transliuotą V.Putino kalbą sakė, kad kai kurie teiginiai nerimą gali kelti ne tik jau puolamai Ukrainai, bet ir Baltijos šalims.
„Mes matome tą imperijos ilgesį, būtent Rusijos imperijos sienų atkūrimo ilgesį. Šioje vietoje tas pačias analogijas, kurias Putinas kalbėjo apie Ukrainą kalbos pradžioje, kad tai neegzistavusi valstybė, Lenino sukurta, lygiai tą patį galime pritaikyti Baltarusijai.
Čia aš matau problemą, kad į tą Rusijos arba sovietinę imperiją, kurią jis irgi palaiko, turėjome nelaimės patekti ir Baltijos šalys 1940 m. ir kas žino, kuo jis mus laiko iš tų istorinių perspektyvų. Akivaizdu, kad irgi norėtų išplėsti, atkurti sienas“, – kalbėjo profesorius.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius, politologas Tomas Janeliūnas išsakė nuomonę, kad įvesdamas Rusijos karines pajėgas į Luhansko ir Donecko teritorijas, V.Putinas vėliau gali laukti ir kitų pretekstų, po kurių galėtų vykdyti tolimesnes provokacijas.
„Šiuo atveju tai matyt yra ne tokia masinio karinio puolimo fazė, kaip čia girdėjome perspėjimus iš amerikiečių žvalgybos tarnybų, kad planuojamas Kijevas kaip potencialus taikinys, bet bent jau šiuo etapu bandoma sutelkti pajėgas Donecke ir Luhanske ir atitinkamai ieškoti tolimesnių provokacijų, susidūrimų su Ukrainos pajėgomis ir tada jau turėtų tokį paaiškinimą, kad jau neva Rusijos kariams reikia gintis“, – teigė T.Janeliūnas.
VU TSPMI profesorius taip pat pabrėžė, kad skelbiant Donecko ir Luhansko liaudies respublikų nepriklausomybę ir suverenumą svarbu, kokiomis sienomis tos teritorijos yra pripažįstamos. Anot jo, vienu atveju situacija galėtų netgi eskaluotis dar labiau.
„Šitas sienų klausimas, aš manau, yra svarbus. Šiandienis pareiškimas, kad separatistai reikalauja atitraukti ukrainiečių pajėgas iš Luhansko ir Donecko apskričių, ten, kur dabar stovi Ukrainos pajėgos, kad jie galėtų perimti šitų teritorijų kontrolę, manau, kad yra kitas eskalacijos etapas, nes tose teritorijose atsirastų Rusijos karinės pajėgos“, – kalbėjo politologas.
Rusijos veiksmai yra banalus scenarijus
Atsargos pulkininkas, Gynybos fondo vadovas Vaidotas Malinionis sakė, kad tai, ką jau kurį laiką stebėjome, yra suplanuoti Rusijos veiksmai ir vieną po kito sekančius įvykius jau buvo galima numatyti.
„Viskas prasidėjo nuo tam tikrų provokacijų, buvo net paskelbta, kad Ukrainos pajėgos atakavo kažką Luhanske, Donecke, netgi Rostovo srityje jie surado kažkokius šaudmenis, šūvius iš Ukrainos pusės. Kitas žingsnis, kuris sekė, tai panika iš Donbaso ir Luhansko. (...)
Ką mes paskui matėme, tai prašymai kai kurių respublikų gintis nuo Ukrainos. Tai yra tradicinė schema, kaip amerikieičiai vadina playbook, ta okupacijos knyga, kaip reikia daryti, kaip pagrįsti.
Po to V.Putinas, po tarsi labai ilgų svarstymų vakar pasirašė susitarimą su tomis dviem respublikomis naujomis ir siunčia iškart jėgos palaikymo pajėgas. Na, tai mes patys žinome, kas tos taikos palaikymo pajėgos. Viskas vyko pagal tą jų playbook: ir provokacijos, ir užpuolimai, ir prašymai, ir paskatinimai“, – dėstė V.Malinionis.
Gynybos fondo vadovas sakė, kad nors toks scenarijus ir yra banalus ir netgi nuspėjamas, tačiau jis veikia ir, tikėtina, kad veiks toliau.
„Tai yra labai banalus scenarijus, bet jis veikia. Rusijos didžioji dalis visuomenės tuo tiki greičiausiai, kai kuri visuomenės dalis ir vakaruose tiki. Ta banali istorija yra tinkama. Kaip sakoma, tiesos sakytojo monopolis yra V.Putino rankose ir jis bet kokią istoriją gali pateikti kaip gryną pinigą. Dar įjungia visą propagandos mašiną ir viskas, ta istorija tampa realybe“, – sakė pulkininkas.
Paklaustas, kaip gali įvykiai vystytis toliau, V.Malinionis sakė, kad V.Putinas dabar nesustos, tačiau būtent dėl to reikia taikyti konkrečias sankcijas.
„Aš pritariu, kad V.Putinas ir eis tol, kol nebus sustabdytas. Dabar atkirs Donecka su Luhansku, tada praeis kokie 5-6 metai, dar kažką atkirs. (...)
Tikiuosi, kad vakarai vis dėlto susivienija ir yra tokių ženklų, bet reikia, aišku, ir tam tikros politinės valios, kad tos sankcijos būtų realios. Ypatingai svarbu, kad sankcijos būtų taikomos ne kaip Rusijos valstybei iš esmės visai, bet kad būtų nukreiptos į Putino aplinkos žmones“, – vylėsi Gynybos fondo vadovas.
Efektyviausios – finansinės sankcijos
VU TSPMI profesorius, politologas Ramūnas Vilpišauskas sakė, kad nors V.Putino kalboje ir buvo galima suprasti, kad sankcijos Rusijos negąsdina, tačiau tokia retorika yra skirta labiau vidinei visuomenei.
„Tas kalbėjimas, kad sankcijos mums nerūpi yra įprastas. Jis žinoma skirtas yra pirma vidaus auditorijai ir savo aplinkai.
Manau, kad visada yra bandoma vakarų vienybė ir ryžtas ir kuo ilgiau tai tęsiasi, tuo daugiau šansų, kad ta vienybė pradės irti. Kažkam neatlaikys vakaruose kantrybė, politikų kantrybė yra paprastai trumpa, ir kažkas sugalvos, kad galbūt pasiseks imtis iniciatyvos ir įtikinti Maskvą keisti savo elgesį“, – sakė R.Vilpišauskas.
Politologas pastebėjo, kad Rusijos vadovas yra atsargesnis tuomet, kai tai tiesiogiai liečia jį ir jo aplinką, todėl kaip efektyviausias galimas sankcijas įvardino finansines, kurios liestų ne tik valstybę, tačiau ir konkrečius asmenis.
„Man atrodytų, kad iš kitų Rusijos prezidento veiksmų matyti, kad jis rūpinasi ir savo saugumu, ir savo turto saugumu, jis labai atsargus atrodo, kai tai susiję su jo paties interesais. (...)
Manau, kad svarbiausias yra finansinis sankcijų poveikis tiek tiesiogiai asmenims, tiek ir šalies biudžetui. Tokie rėžimai paprastai laikosi, kai yra pakankamai įplaukų, pakankamai finansų, tada ir tas valdančiųjų ratas turi, ką dalintis, ir visuomet kažkiek yra skiriama socialinėms išmokoms tam, kad visuomenė nebūtų ties visiško skurdo riba.
Tos sankcijos, kurios labiausiai paveiktų Maskvą, jos jau būtų skausmingos ir ES šalims. Ypač toms, kurios turi daugiausiai ekonominių ryšių su Rusija, tad manau čia ir yra esminis klausimas“, – apie galimą sankcijų poveikį kitoms šalims kalbėjo VU TSPMI profesorius.
R.Vilpišauskas taip pat pridūrė, kad nors finansinės sankcijos ir skaudžiai atsilieptų Rusijai, tačiau dabartinių teritorijų okupacija nėra finansiškai skausminga, todėl V.Putinui ir nebuvo sunku atlikti tokius veiksmus.
„Manoma, kad ta kaina nėra atgrasanti nuo tokių veiksmų ir kad Rusija gali tai sau leisti vardan savo geopolitinės galios stiprinimo. (...)
Iš tiesų Rusijos valstybės skola lyginant su kitomis pasaulio valstybėmis yra santykinai žema, fondas sukauptas, gyventojai pernelyg nesidomi, kiek kainuoja tų okupuotų teritorijų išlaikymas, ir kol nėra tokio plataus masto pasipiktinimo Rusijos viduje, atrodo iš visų veiksmų, kad Rusijos vadovybei ta kaina nėra per didelė“, – sakė politologas.
