Viltys, jog Maskva vis dėlto susilaikys nuo atviro puolimo prieš kaimyninę šalį, iš esmės žlugo jau savaitės pradžioje, kai pats V.Putinas paskelbė, kad Rusija oficialiai pripažįsta Donecko bei Luhansko „liaudies respublikų“ savarankiškumą ir siunčia ten savo kariuomenę.
Tapo aišku, kad Kremlius nutarė pagaliau baigti kone pusę metų trukusį Vakarų ir Kijevo politinį spaudimą kapituliuoti geruoju ir patiems pripažinti tas „respublikas“ Ukrainos sudėtyje, taip mirtinai pakertant šios valstybės suverenumą.
Minsko susitarimus į karo laužą išmetęs Kremlius šiuo žingsniu pademonstravo, kad pasiryžo imtis jau nebe hibridinės, o atviros karinės jėgos. Tai patvirtino ir jau nuo praėjusios savaitės visame Donbaso fronte ėmusi siautėti tik prieš aštuonerius ar septynerius metus regėto masto ugnis.
Bet dar buvo galima tikėtis, kad Rusijos kariuomenė iš „liaudies respublikų“ placdarmo pirmiausia puls tik Ukrainos pajėgas Donbase, siekdama užimti mažiausiai visą Donecko ir Luhansko sričių teritoriją, o plati invazija prasidės vėliau, galbūt priklausomai nuo to, kaip seksis pirmasis žingsnis.
Arba gal net bus grįžtama prie vadinamųjų derybų.
Tačiau Kremlius nutarė nebesismulkinti ir iš karto smogti visa jėga iš visų pusių. Tai suprantama grynai karinės logikos požiūriu – kam pradėti vien Donbase, taip „skambinant prie durų“ ir dar rizikuojant ten užklimpti?
Vis dėlto kokie yra pagrindiniai labiausiai tikėtini Kremliaus tikslai?
Pirmiausia jam reikia žaibo karo. Iš oro, jūros ir sausuma puolančioms visų rūšių Rusijos pajėgoms, akivaizdu, iškeltas tikslas kuo greičiau sutriuškinti Ukrainos kariuomenę ir jos infrastruktūrą, nepaisant jokių galimų nuostolių.
Siekiama kuo giliau įsiveržti į šalies teritoriją, ją kiek įmanoma labiau suskaldant ir, aišku, užimant kuo didesnę jos dalį.
Pagrindinis taikinys – didieji miestai, o svarbiausias – sostinė Kijevas.
Rusija siekia kuo greičiau jį užimti, sučiupti aukščiausią šalies valdžią, jei ji nespės pabėgti, ir vietoj jos pasodinti marionetinį savo režimą.
O jau po to tvirtinti visos Ukrainos okupaciją visomis priemonėmis – ne tik karine jėga, bet ir masiniu teroru.
Neįmanoma įsivaizduoti, kad pats Kremlius, prieš žengdamas šį žingsnį, nebūtų suvokęs, koks jis rizikingas.
Ir pirmiausia ne dėl Vakarų reakcijos ir jau dabar besipilančių naujų sankcijų paketų, taip pat skambančių grasinimų pagaliau vieningai imtis to, ko vengta daryti anksčiau, – absoliučia izoliacija uždusinti ne tik Kremliaus režimo finansinius išteklius ir juos valdančius oligarchus, bet ir Rusijos ekonomiką apskritai.
Rusija seniai ruošėsi pastarajam Vakarų atsakui, nors jis net ir šiuo metu menkai tikėtinas. Dėl vis tos pačios priežasties – pačių Vakarų nevieningumo.
Štai iki šiol nesiryžta atjungti Rusijos nuo tarpbankinės sistemos SWIFT – mat tam priešinasi Italija ir Vokietija. Savų nuostolių dėl griežčiausių sankcijų Rusijai nenori ir daugiau šalių.
Šiaip ar kitaip, Europa toliau lieka itin priklausoma nuo Rusijos energijos išteklių.
O pastaroji sukaupė itin didelius rezervus ir ėmėsi kitų priemonių apsisaugoti net nuo stipriausių smūgių.
Žinoma, tai nereiškia, kad sankcijos ar izoliacija neturės didelės įtakos Rusijai ir jos ilgalaikei raidai, neišsiūbuos visuomenės, nesuskaldys paties režimo.
Tačiau tai Kremliaus nestabdė ir artimiausiu metu nesustabdys.
Mat Ukrainos valstybingumo sunaikinimas – toks žūtbūtinai svarbus tikslas dabartinei Rusijos valdžiai, kad ji to nusprendė siekti nepaisydama nieko. O pagrindinė ir iš esmės vienintelė kliūtis šiame vienos juostos greitkelyje – Ukrainos valdžia, visuomenė ir, svarbiausia, kariuomenė.
Jeigu Maskvos pajėgoms nepavyks pasiekti pagrindinių savo tikslų per artimiausias kelias paras, jei jos apskritai įklimps poziciniuose mūšiuose ar net bus priverstos kai kur atsitraukti, ims degti raudonos lemputės ir Rusijos kariuomenės vadovybėje, ir pačiame Kremliuje.
Negana to, jei Rusija, net užėmusi didelę dalį Ukrainos teritorijos, vis dėlto bus priversta sustoti ir pradėti derybas su Kijevu, bus galima konstatuoti, kad ji iš esmės pralaimėjo, nes užpulta valstybė atsilaikė.
Tada Rusijai teks griebtis nebent branduolinio smūgio Ukrainai.
Bet netgi užėmus Kijevą ir didžiąją dalį šalies teritorijos išlaikyti realią valdžią bus beveik neįmanoma, nepaisant galimo masinio teroro.
Tačiau, kaip matyti, turėdamas savo tikslą Kremlius siekia jo žūtbūtinai. Režimas tiesiog negali leisti, kad pajungus Baltarusiją į jo lemiamos įtakos sferą nebūtų sugrąžinta tokia kertinė valstybė kaip Ukraina.
Bet kokiu atveju šią savaitę įvykęs lemtingas istorinis lūžis, kurio, regis, nebuvo galima išvengti, tik dar kartą primena, kad prieš aštuonerius metus Kijevo Maidane prasidėjęs globalinis geopolitinis procesas bus ilgalaikis ir dramatiškas.
Svarbiausia, kad pagrindinė šio proceso savybė yra plėstis. Tai dar vienas pavojaus signalas visam mūsų regionui. Juolab kad į Ukrainoje liepsnojantį karą įtrauktas ir kaimyninės Baltarusijos režimas.
Kas gali garantuoti, kad Minskui negali būti liepta kaip nors atkeršyti Lietuvai ar Lenkijai kokiu nors ne hibridiniu būdu, prieš kurį nelegalių migrantų krizė gali pasirodyti tik nekalti žaidimai?
Tai, regis, supranta ir mūsiškė valdžia, paskelbusi Lietuvoje nepaprastąją padėtį.
