Apie derybas kalbėti dar anksti
Pirmadienį pradėtas jau ketvirtas derybų tarp Rusijos ir Ukrainos raundas, o iki šiol vykusiose nepavyko pasiekti abiem šalims tinkančių sprendimų. Jau ne viena šalis yra pareiškusi savo norą tarpininkauti derybose, o viena paskutinių tokių šalių yra Izraelis.
L.Kojala sakė, kad Izraelio tarpininko vaidmenį galima įsivaizduoti, tačiau tokiu metu apie derybas kalbėti dar per sunku.
„Iš tikrųjų, akivaizdu, kad karo veiksmai nėra sustoję, jų aprėptis tik plečiasi, vadinasi ir tos derybos labiau primena tokius pirminius pokalbius, kurie galėtų vesti derybų link kada nors ateityje.
Izraelis, be abejo, galėtų būti viena iš tų valstybių, kuri galėtų atlikti mediatoriaus vaidmenį tuo metu, kai jau abi pusės būtų linkusios kalbėtis. Bet kol kas matome, kad Rusijos reikalavimai yra tokie, kokie iš esmės nėra įgyvendintini: visiška Ukrainos kapituliacija, visiškas Ukrainos pralaimėjimo pripažinimas“, – specialioje „Įvykių ir komentarų“ laidoje kalbėjo L.Kojala.
Nepaisant ryšių su Rusija, norą tarpininkauti buvo išreiškusi ir Kinija, tačiau neaišku, kiek tokiose derybose būtų galima tikėtis Kinijos neutralumo abiejų šalių atžvilgiu.
„Kinija kol kas bando balansuoti. Viena vertus, palaiko Rusiją kaip tą valstybę, su kuria pastaruoju metu mezgė vis glaudesnius ryšius, ypatingai energetikoje, ekonomikoje, bet taip pat ir kai kuriuose geopolitiniuose aspektuose. Kita vertus, palaiko Ukrainos teritorinį vientisumą kaip tokį principą, kuris Kinijos užsienio politikoje yra labai reikšmingas.
Tos kalbos, kad galėtų Kinija viena ar kita forma dalyvauti derybose, medijuoti jose arba būti viena iš dalyvių, jos tęsis ir toliau, bet kol kas sunku būtų matyti, kad Kinija atliktų esminį vaidmenį šiame procese“, – svarstė politologas.
Vis didėjant vakarų sankcijomis, viešojoje erdvėje sklinda kalbos apie tai, kad Rusija gali tapti Kinijos satelitu. RESC vadovas sakė, kad tokia teorija yra galima, tačiau svarbu atsižvelgti į tai, kad tokioje padėtyje Rusija negali būti lygiavertė Kinijos partnerė. Tokiu atveju, Rusijai tektų taikytis prie nurodytų sąlygų.
„Yra kelios struktūrinės prielaidos, kurios leistų manyti, kad tokia tendencija bent jau teoriškai yra galima. Visų pirma Kinija yra daug didesnė ekonomine prasme ir kitomis prasmėmis valstybė. Vadinasi, jau ir dabar tas santykis yra ne visai lygiavertis.
Antras dalykas, kad Rusijai taikomos ekonominės sankcijos iš esmės atkerta ją nuo globalios ekonominės sistemos, ypatingai nuo tos, kuri yra susijusi su vakarų šalimis. Vadinasi, tėra vienintelis būdas Rusijai bandyti balansuoti – gręžiantis į Kiniją.
Trečias dalykas – energetiniai resursai. Mes matome labai ryžtingus žingsnius iš vakarų šalių, tiek ES, tiek kitų, apribojant naftos importą, drastiškas dujų importo mažinimas kelerių metų laikotarpyje. Tai reiškia, kad ir šioje srityje Rusija turės ieškoti alternatyvų ir ta alternatyva, panašu, kad gali būti būtent Kinija, kuri importuoja labai daug energetikos žaliavų“, – galimas priežastis Rusijos ryšiams su Kinija vardino politologas.
Baltarusijos priklausomybė nuo Kremliaus tik auga
Nors tiesiogiai Baltarusija kol kas nėra įsitraukusi į karą Ukrainoje, tačiau jų indėlis į vykdomą agresiją yra nenuginčijamas. Vis dėlto L.Kojala pastebėjo, kad Baltarusijos autoritarinis lyderis Aliaksandras Lukašenka didelio pasirinkimo dėl savo šalies įsitraukimo į karą neturi.
„Minsko režimo manevro laisvė priimti sprendimus patiems yra ženkliai apribota. Jau yra akivaizdu, kad Baltarusija dalyvauja agresijoje prieš Ukrainą, nes iš Baltarusijos teritorijos yra apšaudoma Ukraina, iš jų teritorijos pajudėjo ir kariniai daliniai, tai leido būti arčiau Kijevo jau pirmosiomis karo dienomis.
Vadinasi, neįmanoma šiandien įsivaizduoti Baltarusijos kaip veiksnio, kuris nėra tiesiogiai prisidedantis prie agresijos prieš Ukrainą“, – sakė politologas.
„Ateityje tos tendencijos turbūt nesikeis, nes A.Lukašenkos režimo priklausomybė nuo Kremliaus tik auga ir panašu, kad tai turės didelių pasekmių ir mūsų saugumo situacijai, nes sunku įsivaizduoti, kad Baltarusijoje Rusijos karinis buvimas galėtų mažėti“, – pridūrė jis.
Net jei Baltarusija ir tiesiogiai įsitrauktų į karinius veiksmus Ukrainoje, L.Kojala sakė nemanantis, kad tai lemtų esminį lūžį.
„Be abejo, kad kol kas Rusijos agresijai stringant, susiduriant su dideliu pasipriešinimu ir patiriant netektis, galėtų padidinti pajėgas bent jau trumpą laikotarpį, bet turbūt nebūtų tas veiksnys, kuris apverstų viską aukštyn kojomis“, – svarstė RESC vadovas.
Svarbu pasiryžti alternatyvoms
Jau ne viena vakarų pasaulio šalis suteikė vienokią ar kitokią paramą nuo karo kenčiančiai Ukrainai. Vis dėlto pačiai Ukrainai bene reikalingiausių naikintuvų perduoti vis dar nepavyksta. L.Kojala sakė, kad tokie sprendimai turėtų būti priimami privačiai, nes dabartinis viešumas sukėlė nemažus iššūkius.
„Ko gero, būtų buvę gerokai efektyviau, jeigu visos šitos diskusijos apie techniką, apie logistinį įgyvendinimą, apie atskirų šalių įsitraukimą vyktų uždarai ir nebūtų viešos.
Dabar mes matome problemą, kuri prasidėjo pirmiausia dėl to, kad diskusija apie naikintuvus tapo vieša, tapo aptarinėjama visame pasaulyje. Dėl to buvo gerokai apsunkintas praktinis jos įgyvendinimas, o galbūt ir padarytas iš esmės labai sunkiai įmanomu bent jau artimiausių kelių dienų perspektyvoje“, – sakė RESC vadovas.
Nors viso pasaulio akys šiuo metu yra nukrypusios į Ukrainą ir palaikymo šalis susilaukia iš daugelio pasaulio valstybių, kyla klausimas, kiek ilgai vakaruose žmonės ramiai reaguos į dėl sankcijų kylančias kainas. Politologas pabrėžė, kad tokiu atveju labai svarbios yra alternatyvos.
„Iš tikrųjų, ilgalaikėje perspektyvoje tai gali tapti didesniu iššūkiu, nes kainos, ypatingai energetinių žaliavų, kyla, vadinasi brangsta degalai ir kitos prekės, kurios yra matomos kasdien kiekvienam amerikiečiui ir vakarų šalių gyventojui.
Daug kas priklausys nuo to, kaip seksis su alternatyvomis, nes jų yra. Naftos tiekėjų yra daugiau nei tik Rusija ir mes matome ir iš JAV labai dideles diplomatines pastangas kalbėtis netgi su tokiomis šalimis kaip Venesuela, su kuria santykiai, švelniai tariant, yra komplikuoti ir sudėtingi“, – kalbėjo L.Kojala.
RESC vadovas taip pat paminėjo, kad Rusijos žaliavų gausa ir iš eksporto susidaranti nemaža biudžeto dalis šiuo metu yra ne tik stiprybė, bet ir kliuvinys, kadangi nutraukus ryšius, Rusija prarastų didelę dalį pajamų.
„Tai, kad Rusijos didelė dalis biudžeto, iki 40 proc., o kai kuriais metais ir daugiau, priklauso nuo energetinių žaliavų eksporto ir ypač į vakarų šalis, tikrai nėra vien Rusijos stiprybė vakarų šalių atžvilgiu, tai taip pat yra ir didelė silpnybė“, – sakė jis.
