Jau vos vienas kitas pasakytų, kad kaimynėje Baltarusijoje rojus, kad ten viskas pigu, o gyventi gera. Gyventojai pagaliau suprato, kad ten, kaip ir Rusijoje, – režimas.
Todėl jei kuris ir matė prieš tris dienas per Baltarusijos televiziją transliuotą Aliaksandro Lukašenkos kalbą, kurioje jis nepraleido progos pasišaipyti iš Lietuvos, tik pakraipė galva.
Nors batka tikino, kad sienos vėl atidarytos ir lietuviai veržiasi į Baltarusiją, kad nusipirktų nors truputį miltų, grikių ar druskos, kažin ar nors vienas Šalčininkų rajono žmogus tokiu tikslu vyko pas kaimynus, kurie – vos už keleto kilometrų.
Dabar jau perka po pakelį
Nedidelės maisto produktų parduotuvės Baltojoje Vokėje pardavėja Galina išdavė paslaptį: nors nuo jos lentynų druską iššlavė prieš savaitę, prekybos centre „Aibė“ yra: „Pereikite kelią, ten šiandien kaip tik atvežė. Po 69 centus už pakelį.“
Pradėjus plūsti žinioms apie karą Ukrainoje, iš mažos parduotuvės dingo kruopos, soda, tik miltų dar likę.
Galina prisiminė, kaip jos parduotuvėje pirko druską pakuotėmis, po 12 kilogramų ir mėgino pateisinti kaimo gyventojus.
Juk beveik kiekvienas turi daržus, sodus, o marinuoti, rauginti, konservams gaminti tinka tik stambi druska. Kam jos tiek prisipirko miesto gyventojai, moteris negali suprasti.
„Aibėje“ ukrainietiškos druskos iš tiesų buvo, nors atvežė tik tris pakuotes.
Tačiau pardavėja pastebėjo, kad dabar jos pirkėjai įsigyja tik po pakelį ar du, nebeperka dešimtimis kilogramų.
„Tik actą, kruopas dar perka kaip išprotėję, bet ir tai turbūt greitai baigsis“, – spėjo prekybos centro Baltojoje Vokėje pardavėja.
Patys atvažiuodavo skudurų
Bet Baltarusijos diktatoriui A. Lukašenkai atrodo kitaip. Net valstybės saugumo tarnybų vadovų pasitarime, kurio metu salėje knibždėjo Baltarusijos KGB vadų, jis aiškino apie neva alkstančius lietuvius iš pasienio.
„Net ir jūsų žmonos kur anksčiau važiuodavo skudurų pirkti? – klausimu į auditoriją kreipėsi A. Lukašenka. – Į Lietuvą, Lenkiją. Ten viskas buvo pigu: maisto produktai, kitos prekės. Nes Vakarai produkciją pardavinėjo dempingo kainomis, žinodami, kad mes ją išpirksime ir atvešime valiutos. O kas dabar vyksta?“
Jis prisiminė, kaip siena buvo uždaryta, bet Lietuva esą bijojo ne COVID-19 iš Baltarusijos, bet kad baltarusiai nevažiuotų.
„O šiandien lietuviai jau užmiršo apie pabėgėlius, apie COVID-19, atvėrė sieną ir prašo nors trupučio miltų, grikių ar druskos, – tardamas A.Lukašenka pabrėžė paskutinį žodį. – Mes galime tūkstančius tonų druskos parduoti – turime tokią galimybę. Dar važiuoja, kad benzino baką prisipiltų. Ir važiuos.“
Tik kaipgi jie važiuos, jei pati Baltarusija dar nuo 2020 metų gruodžio 21 dienos yra uždraudusi užsienio valstybių piliečiams ir asmenims be pilietybės atvykti. Išimtis taikoma tik atvykstantiems per Minsko tarptautinį oro uostą, tačiau lėktuvai į jį iš Lietuvos neskraido.
Moterys pernelyg nenusimena
„Dieve, kada visa tai baigsis?“ – klausė prie Rūdninkų parduotuvės sutikta Božena Marcinkevič, turėdama omenyje ne tik karą, bet nuolat tvyrančią baimę, netikrumą.
Jai svetimas atsargų kaupimas, bėgiojimas po parduotuves. Juk jeigu ir kils neramumai, tomis atsargomis nespėsi pasinaudoti. Juk gyvena prie pat Baltarusijos. Kas kita – gilyn į Lietuvą.
Vis dėlto Božena pernelyg nenusiminė – gyvena su sūnumi, tai ir saugiau, ir ramiau. „Todėl ir druskos tik du pakelius namuose turiu“, – pajuokavo moteris.
Dar linksmiau nusiteikusi buvo kita Božena iš Akmenynės kaimo. „Jeigu į Lietuvą ir brautųsi agresorius, prie sienos ilgai neužtruktų, judėtų gilyn“, – atrodo, logikos yra jos žodžiuose.
Įstrigo metropolito pareiškimas
Šalčininkėliuose gyvenančio ikonų tapytojo Vladimiro Podgornyjaus nuomone, jeigu badas bus, jo vis tiek neišvengsi. Jis baiminosi tik vieno – kad neapykanta neatsisuktų prieš Lietuvoje nuo seno gyvenančius rusus, baltarusius.
„V. Putinas galvojo, kad karas bus žaibiškas ir karius sutiks gėlėmis. Kaip matome, buvo ne taip“, – kalbėjo menininkas.
Jam įstrigo Vilniaus ir Lietuvos metropolito Inokentijaus prieš kelias dienas paskelbtas pareiškimas, kuriame teigiama, kad Stačiatikių Bažnyčios pozicija Lietuvoje nesikeičia – ji griežtai smerkia Rusijos karą prieš Ukrainą, jame teigiama, jog meldžiama Dievo, kad jis greičiau baigtųsi.
Vilniaus ir Lietuvos metropolitas pabrėžė, kad ši nuomonė skiriasi nuo Maskvos ir visos Rusijos patriarcho Kirilo pozicijos. „Jo politiniai pasisakymai apie karą Ukrainoje yra jo asmeninė nuomonė. Mes Lietuvoje su tuo nesutinkame“, – pabrėžė Vilniaus ir Lietuvos metropolitas.
Džiovintos duonos neišsaugojo
V.Podgornyjus prisiminė ir 1991-ųjų įvykius, kai jis su šeima dar gyveno Gulbinuose netoli Vilniaus. Šalia jo namų buvo sovietų armijos karinis dalinys ir Sausio 13-osios naktį pasigirdo šūviai.
„Visas mūsų medinis namas tiesiog tratėjo nuo šūvių. Gal girti kariai buvo? Šeimyną suguldžiau ant grindų, nes atrodė, kad sienos neatlaikys“, – patirtą siaubą prisiminė ikonų tapytojas, pridūręs, kad jis nė iš tolo neprilygsta tam, ką išgyveno Ukrainos žmonės.
Netrukus Vladimiras šyptelėjo prisiminęs, kaip tais sunkiais laikais džiovino duoną: „Gaila, tos forminės duonos kepaliuko neišsaugojau, būtų ką anūkams papasakoti.“
„Ar yra namuose druskos? Turėtų kažkiek būti“, – tai, kas daugeliui pasienio gyventojų šiomis dienomis svarbu, Vladimirui neaktualu. Kaupti produktų jis nesiruošia, nors Šalčininkėliai pakeliui į Vilnių, o tolyn – Suvalkų koridorius. Tad ramus gyvenimas kaime prie miško greitai gali virsti pragaru.
Autobusų į Minską – daugiau
V.Podgornyjaus marti Tatjana – Baltarusijos pilietė. Ji turi leidimą gyventi Lietuvoje, tačiau po mėnesio važiuos į Baltarusiją aplankyti tėvų. Ypač neramina sergančios motinos sveikata.
Studijuodama tvarkaraščius Tatjana nusistebėjo: dabar autobusai iš Vilniaus į Minską važiuoja kiekvieną dieną, nors anksčiau jų būdavo mažiau. Dauguma keleivių – Baltijos šalyse dirbantys baltarusiai.
Tatjana patvirtino, kad kaimynai Šalčininkėliuose turi galimybę žiūrėti Baltarusijos televizijos laidas, nors visos kabelinės televizijos jau prieš kelias savaites atsisakė ne tik jų, bet ir rusiškos produkcijos. Tik paskui kaimo žmonių galvose nežinia kas vyksta: iš Lietuvos pasiekianti informacija vienokia, iš Baltarusijos – kitokia.
