Kai vasario 24 dieną Rusijos ginkluotosios pajėgos įsiveržė į Ukrainą, ne vienos užsienio valstybės diplomatai jau buvo pasitraukę bent iš Kijevo. Tačiau Šventojo Sosto pasiuntinys Ukrainoje 47 metų V.Kulbokas net nesvarstė išvykti.
„Šventojo Sosto atstovas yra ne tik diplomatas, bet ir kunigas, vyskupas, tad mano uždavinys bet kuriuo atveju – būti su žmonėmis“, – sakė V.Kulbokas.
Pusę metų Ukrainoje dirbantis lietuvis, kaip ir dauguma ukrainiečių, nesitikėjo, kad Rusija taip akiplėšiškai ir agresyviai puls taikią šalį. Tačiau po pradinio šoko, kai visiems reikėjo išmokti ne tik pasirūpinti savo saugumu, bet ir apsiginti nuo agresorių, gyvenimas Kijeve pamažu grįžta į vėžes.
– Karas Ukrainoje vyksta be jokių taisyklių – Rusijos armija šaudo net į civilius, žudo vaikus. Ar jums gresia pavojus? – „Lietuvos rytas“ paklausė V.Kulboko.
– Kijeve mes laikomės pakankamai gerai. Kai skelbiama komendanto valanda, visas miestas sustoja, nes žmonės lieka namuose. Bet turime elektrą, šildymą, vandenį, dujas. Į Kijevą dar patenka maistas iš kitų Ukrainos regionų, labai daug humanitarinės pagalbos iš užsienio.
Ne tik į Kijevą – bent iki šiol patekdavo net į Charkovą. Ten situacija daug sunkesnė, daug žuvusuių žmonių, sugriautų namų. Bet tenykštis katalikų vyskupas pasakojo, kad nemažai žmonių jau grįžo į savo butus – nors ten pavojinga, fiziškai labai sunku ilgą laiką gyventi rūsyje arba požemiuose po bažnyčiomis ar mečetėmis.
Kijeve kasdien tai vienur, tai kitur girdėti sprogimų, bet, kai palyginame, pavyzdžiui, su Mariupolio situacija, kur visiems ten esantiems dabar yra pragaras, galima sakyti, kad Kijeve – net mažytis rojus.
– Kur jūs pats slepiatės?
– Kaip ir visą laiką, gyvenu mūsų nunciatūroje – Šventojo Sosto ambasadoje – Kijevo centro pakraštyje. Tai – penkiaaukštis pastatas, kurio viršutiniais aukštais nuo karo pradžios beveik nesinaudojame. Nebent užsukame trumpam – nusiprausti ar ko nors pasiimti.
Išsirinkome keletą patalpų apačioje – virtuvę ir porą koridorių. Tai – patalpos, kurios neturi langų ir net sienų su išore, tad jaučiamės saugesni. Ten miegame, valgome, dirbame, laikome mišias.
Raketos ir sprogmenys dažniausiai netaikomi į gyvenamuosius pastatus, bet taip vis dėlto atsitinka, tad mūsų saugumas nėra absoliutus. Kai gauname informacijos, kad rusų atakos yra intensyvesnės, kelioms valandoms leidžiamės į rūsį. Ten net esame aukoję šv. Mišias, vakarieniavę.
Drauge su manimi nuolat būna dar 6-8 žmonės: vairuotojas, vienuolės, vietinis kunigas. Kartais kelioms dienoms dėl įvairių priežasčių nunciatūroje apsistoja koks atvykęs kunigas ar vyskupas.
– Ne kartą esate pabrėžęs, kad jūsų, kaip kunigo, uždavinys – bendrauti su žmonėmis. Ar pavyksta susitikti su pasauliečiais?
– Judėjimo Kijeve labai mažai, nes pavojinga. Vyriausybė ragina žmones likti namuose, tad į miestą dažniausiai išeina tie, kuriems tai būtina: ugniagesiai, medikai, elektrikai, humanitarinės pagalbos tiekėjai, savanoriai. Dirba, žinoma, ir kunigai.
Esu Šventojo Sosto atstovas Ukrainoje, tad daug laiko skiriu bendrauti su viršininkais Vatikane – ir telefonu, ir raštu. Drauge aptariame situaciją Ukrainoje, svarstome, ką dar galėtų padaryti Šventasis Tėvas ar Šventasis Sostas apskritai, kad šis karas būtų sustabdytas, kad būtų suteikta būtinoji pagalba.
Ukraina ir Rusija nuolat derasi dėl humanitarinių klausimų, ypač – dėl humanitarinių koridorių, kad atakuojamų vietovių žmonės galėtų saugiai išeiti. Bet kai kuriais atvejais Ukrainos vaikų teisių komisaras paprašo Šventojo Sosto pagalbos, kad būtent mes pamėgintume derėtis su Rusija dėl saugios evakuacijos. Ypatingai – dėl kai kurių našlaičių internatų ar vaikų namų.
Tokios situacijos karo fone yra dar labiau išskirtinės, nes mėnesio ar penkių našlaičiai kūdikiai negali savimi pasirūpinti. Tragedija, kai jiems keletą dienų tenka praleisti šaltyje be elektros. Tad bandome prašyti Rusijos, kad suteiktų galimybę jiems saugiai evakuotis.
Kaupiasi ašaros, kai paskui pamatai nuotraukas ar vaizdo įrašus, kaip vaikai, po kelių dienų požemyje, sodinami į autobusus. Tai – labai gilu.
Šventasis Tėvas ne kartą viešai kėlė humanitarinių koridorių klausimą, pabrėždamas, kad tie koridoriai išties turi veikti. Popiežius Pranciškus atkreipė dėmesį ir į Mariupolio miesto tragediją.
Tačiau stengiamės ne tik reikšti susirūpinimą dėl karo, bet ir realiai spręsti humanitarinius klausimus. Ne viską pavyksta suderinti su Rusija. Bet kai ką vis dėlto pavyksta.
Šiuos klausimus Ukrainoje sprendžiame ne tik mes – visų konfesijų atstovai. Kontaktų tiek daug, kad ne visada spėjame greitai reaguoti. Ukrainos prezidento VoLodymyro Zelenskio vienas patarėjas, paklaustas, kiek žinučių gauna per dieną, atsakė, kad ne per dieną – per minutę po 60. Aš gaunu ne tiek daug, bet vis tiek gerokai daugiau nei esu pajėgus apdoroti.
Darbą ir situacijos suvokimą itin palengvina tai, kad man jau nereikia vertėjo iš ukrainiečių kalbos. Nemoku jos idealiai, nes Ukrainoje esu tik pusmetį, bet jau suprantu beveik viską.
Pasauliečiai irgi kas kaip gali prisideda prie pagalbos nuo karo nukentėjusiems žmonėms. Pažįstamas kirpėjas vėl atvėrė savo kirpyklos netoli nunciatūros duris. Tas jaunas žmogus sakė negalintis tik sėdėti namie, nes apims depresija.
Po miestą skraido raketos, o jis kerpa žmones. Drauge ta kirpykla – ir humanitarinės veiklos centras: vienas ką nors paaukoja, kitas – dar ką nors, o paskui į grupę „Kijevo angelai“ susibūręs jaunimas visa tai išdalija labiausiai to reikalingiems. Pasirūpina net šunimis ar kitais gyvūnais.
Jei ne komendanto valanda, Kijeve dirba net gatvių šlavėjai, šiukšliavežiai. Ribotai, bet veikia metro.
Labai pavojinga – autobuso vairuotojo profesija. Vairuotojai dirba, kai Rusija ir Ukraina susitaria, kada bus galima vykdyti evakuaciją iš konkrečios vietovės. Vienu metu išvyksta kolona autobusų, nors humanitarinis koridorius nėra garantija, kad saugiai išveši žmones ir grįši atgal. Rizika negrįžti – itin didelė.
– Ar Kijeve pakanka maisto, vandens, medikamentų? O jei jų ir yra pirkti, ar žmonės dar turi pinigų?
– Vyriausybė neseniai paskelbė, kad dauguma įstaigų dirba ir sugeba mokėti atlyginimus. Be to, randama fondų socialinėms išmokoms mokėti.
Gauname daug humanitarinės pagalbos ne tik iš užsienio, bet ir iš kitų Ukrainos regionų. Ji – nemokama.
Vienas mano bendradarbių nuėjo kavos į barą ir, kai paklausė, kiek reikia sumokėti, išgirdo, kad baras vaišina. Žmonės – labai solidarūs. Žinoma, ta vienybė nėra absoliuti, kai kur kainos net pakilo. Bet ne Kijeve ar Charkove, o daugiausia tuose regionuose, kur dar nekrito bombos.
Bet ten, kur iš tiesų vyksta karas, žmonės pinigų neskaičiuoja, o dalijasi tuo, ką turi. Jei tau reikia daržovių, duosiu. Neturi vandens? Pasidalysiu. Daug maisto produktų kijeviečiai gauna nemokamai.
Valgiau net lietuviškų pomidorų, agurkų, ridikėlių – gauname siuntas ir iš Lietuvos. Agurkai, pavyzdžiui, buvo supakuoti su lietuviška etikete „Remk Ukrainą“, nors apskritai ne visada žinome, kas mumis rūpinasi ir iš kur atkeliavo humanitarinė pagalba.
– 2013 m., 2015 m. ir 2019 m. vertėjavote popiežiaus Pranciškaus susitikimams su Rusijos vadovu Vladimiru Putinu. Ar dabar šiuos susitikimus vertinate kitoje šviesoje?
– Be abejo, šviesa stipriai pasikeitė. Bet negaliu komentuoti tų susitikimų. Apskritai Šventasis Sostas laikosi tradicijos nekomentuoti dvišalių susitikimų, nes ne Bažnyčios vaidmuo tuos klausimus svarstyti viešai.
Šventasis Tėvas pasmerkė karą Ukrainoje, aiškiai pasakydamas, kad tai – šėtono išsigalvojimas. Tačiau negalime diskutuoti apie politikus, nes tokia diskusija iškart bus vertinama per politinę prizmę.
– Bet sutikite, kad Bažnyčia labai dažnai – ir politika. 2016 m. vertėjavote popiežiui Pranciškui per jo susitikimą Kuboje su visos Rusios patriarchu Kirilu, kuris savo kalbomis parėmė karą Ukrainoje.
– Po kelių dienų požemyje be elektros, šilumos, vandens iš jo ištraukto našlaičio kūdikio nuotrauka – irgi jau politika. Ta nuotrauka – didelis dvasinis sukrėtimas. Su politika susiduriame dažnai.
Bet prieš kelias Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Pietras Parolinas viename interviu pabrėžė: nors buvo laikų, kai Katalikų Bažnyčia tiesiogiai įsiveldavo į politiką, kartais, reikia pripažinti, net pasirinkdavo keistą ar neteisingą poziciją, tai nereiškia, kad taip turi vykti ir šiandien. Bažnyčios uždavinys – dvasinis, o ne politinis.
Negaliu komentuoti to, ką daro kitos Bažnyčios. Stebiu, deduosi į galvą ir dedu pastangas dalydamasis supratimu, kokio apie šį karą laikomės mes. Gyvybę laikome šventa, tad mūsų uždavinys be perstojo tai skelbti tol, kol kiti mus išgirs.
– Kaip stačiatikiai Ukrainoje vertina Kirilo elgesį?
– Neseniai kalbėjausi su vienu Ukrainos ortodoksų bažnyčios, priklausančios Maskvos patriarchatui, vyskupu. Jo ir mūsų Bažnyčios pozicija visiškai sutampa pasmerkiant šią Rusijos agresiją prieš Ukrainą. Vienas pagrindinių mano uždavinių Kijeve – siekti, kad visos Bažnyčios kalbėtų vieningai smerkdamos karą.
Pačioje Ukrainoje visi – stačiatikiai, katalikai, liuteronai, baptistai, net musulmonai – karą vieningai pasmerkė. Ukraina tiesiog spindi ta vienybe. Neturiu galios valdyti to, kas vyksta už šios talies ribų, bet mano uždavinys nuolat apie tai kalbėti ir lašas po lašo pratašyti akmenį: diskutuoti, įtikinti, be perstojo melstis.
– Ukrainiečiai ir šioje šalyje likę lietuviai, su kuriais pastaruoju metu teko bendrauti, vieningai pabrėžia, kad tik laiko klausimas, kada Ukraina laimės šį kruviną karą. O kaip manote jūs?
– Nuo pat karo pradžios vidinis jausmas yra šviesus. Neteko sutikti žmogaus, kuris mąstytų kitaip.
