Apie tai politologas kalbėjo specialioje „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje apie Ukrainos įvykius.
Pasiųstas aiškus signalas
Praėjusią savaitę į Europą atvyko ir ne viename viršūnių susitikime dalyvavo JAV prezidentas Joe Bidenas. Pasak L.Kojalos, šio vizito reikšmė – simboliška.
„Šiandien Vakarų šalims yra būtina išlaikyti vienybę tiek tam, kad būtų įgyvendinamos sankcijos, tiek tam, kad jos būtų plečiamos, tiek, be abejo, siekiant, kad Ukraina toliau gautų visą reikalingą ginkluotę, kad galėtų kiek įmanoma efektyviau ginti savo valstybę.
Manau, tas vizitas, kuris nebuvo labai iš anksto planuotas, pirmiausiai siuntė tokį signalą, ir jo tikrai reikės. Puikiai suprantame, kad ypatingai sankcijos kainuoja abiem pusėms – ne tik Rusijai, bet ir Vakarų šalims. Tad išlaikyti tą vienybę ir sutelktumą tikrai reikės politinių pastangų ir lyderystės“, – svarstė L.Kojala.
Politologo teigimu, JAV prezidento apsilankymas Europoje parodė, kad V.Putino strategija ir lūkestis, kad Vakarų šalys bus susiskaldžiusios, silpnos ir nesugebančios reaguoti į agresiją, nepasitvirtino.
„Reakcija tikrai yra, negalima to nurašyti, ypatingai kalbant apie sankcijas, ypač Rusijos centriniam bankui – visa tai sukuria didelių problemų Kremliaus sukurtai visai politinei ir ekonominei sistemai. Aišku, tai savaime nereiškia, kad gali tiesiogiai paveikti karą, vykdomą agresiją prieš Ukrainą, nes dažniausiai sankcijų efektas vis tik turi kauptis kurį laiko tarpą, tačiau bet kuriuo atveju ta reakcija iš Vakarų nebuvo tokia, kokios tikėjosi Kremliaus taktikai“, – aiškino specialistas.
L.Kojala pridūrė, kad tolimesnė Kremliaus ir Vakarų bendravimo perspektyva šiuo metu atrodo „labai keistai“.
„Viena vertus, mes matome atvirą melą, kuris liejasi jau ne vieną mėnesį, ir turbūt geriausiai yra simbolizuojamas nuolatiniu kartojimu iš Kremliaus pusės, kad nebus vykdoma agresija, kad tai yra isterija iš Vakarų pusės, kad nieko Kremlius agresyvaus prieš savo kaimyninę valstybę neplanuoja. Galiausiai, be abejo, tai virto tuo, ką matome šiandien – tragedija ir žmonų žūtimis.
Tai po to kalbėti apie tai, kad Vakarai yra naivūs Rusijos atžvilgiu, mes nebegalime, bet vis tik yra išlaikoma politinio dialogo galimybė, nes visi puikiai supranta, kad pirminis tikslas yra sustabdyti agresiją, žmonių žūtis, ir ieškoti galimybės pasiekti politinį susitarimą, kuris yra tik Ukrainos reikalas, nes tik ji gali susitarti dėl konkrečių sąlygų, ką darys dabar ir ateityje su Kremliumi. Vakarai šiuo atveju yra labiau tarpininkai, tie, kurie gali paskatinti diskusijas ir galbūt joms tarpininkauti“, – dėstė politologas.
Nors pasaulis solidarizuojasi su Ukraina, specialistas kalbėjo, kad karo metu matėme jau ne vieną istorinį ir precedento neturintį sprendimą, tačiau tai tikrai nereiškia, kad atskirais atvejais Vakarų pasaulyje nėra kivirčų ir tam tikro nesusikalbėjimo.
„Norėtųsi tikėti, kad politiniai lyderiai Vakarų šalyse, net jei ne šimtu procentų atstovaujantys visoms valstybėms, tai bent jau patys svarbiausi, išnaudos šį galimybių langą, galimybių langą esmingai pakeisti savo santykius su Rusija ilgalaikėje perspektyvoje. Tai pirmiausia apima energetikos politiką, nes jei matysime drastišką atsiribojimą nuo rusiškų žaliavų, net jei tas atsiribojimas galės būti įgyvendintas tik po tam tikro trumpo laiko tarpo, tai keis visą Europos santykį su Rusija ilgalaikėje perspektyvoje.
Bet tam reikės ne pasiaukojimo, o tam tikro diržų susiveržimo. Manau, kad visuomenės Europoje yra daug labiau linkusios pakentėti, nei kartais politiniai lyderiai, kurie bijo sprendimų“, – svarstė L.Kojala.
Vien paliaubų neužtektų?
Paklaustas, ar Vakarams užteks stiprybės išlaikyti šią liniją, kuria dabar einama, jis pabrėžė, jog dabar svarbiausia matyti ir išlaikyti politinę valią.
„Vadinasi, yra galimybė įeiti į tam tikrą takelį, iš kurio iškrypti ateityje, net jei tos politinės valios sumažės, gali būti sudėtinga. Jei kalbame apie energetiką, labai konkretūs pasiūlymai, kuriuos netrukus turi pateikti Europos Komisija, turi būti institucionalizuojami – kitaip tariant, paverčiami tuo, kas vėliau yra įgyvendinama jau techniniame lygmenyje, bei nereikalauja papildomų politinių lyderių svarstymų ir pritarimų.
Lygiai tas pats ir su sankcijomis – turbūt vienas iš didžiausių iššūkių šiandien yra tai, kad didelė dalis sankcijų, kurios yra pritaikytos Rusijai, nėra iki galo apibrėžtos laikotarpio perspektyvoje arba politinių aplinkybių perspektyvoje – kitaip tariant, kada būtų galima prie jų sugrįžti, kada jas galima persvarstyti, sušvelninti. Reikia turėti aiškius atsakymus į šiuos klausimus, ir vėliau padaryti šį sankcijų pratęsimo procesą techniniu.
Nes mes turbūt jaučiame ir žinome, kad ateityje tos politinės valios sutelktumas, ko gero, bus linkęs mažėti“, – kalbėjo L.Kojala.
Pasak politologo, vien paliaubos dar nebūtų svarus argumentas peržiūrėti sankcijas – reikėtų pasiekti tai, kad okupacinių pajėgų išvedimas iš Rusijos įvyktų kuo greičiau.
„Net jei mes pamirštume viską, kas prasidėjo nuo vasario 24-osios, tai aštuonerius metus trukęs karas Donbase yra įrodymas, kad pasitikėti „paliaubomis“, po kuriomis pasirašo Rusijos atstovai, nėra jokio pagrindo. Tad ir šioje situacijoje vien paliaubos yra tik mažytis žingsnelis į priekį“, – pažymėjo L.Kojala.
Kalbėdamas apie galimą karo baigtį jis svarstė, jog tikėtis visiško Kremliaus režimo žlugimo dar galbūt nereikėtų, tačiau neabejoja, kad pasekmių Rusijos režimui šis karas tikrai turės.
„Mes nežinome, kaip iki galo veikia Kremliaus sistema, kokie atskiri elitų grupių atstovai šiandien yra labiausiai nepatenkinti, o kurie galbūt pritaria Putino sprendimams, ir kaip tai gali sąlygoti pačios Kremliaus sistemos reformas, pokyčius, byrėjimus. Matyt, tai bus labiau šalutinis karo rezultato efektas, nes būtų turbūt sunku įsivaizduoti, kad karas prasidėjo, pasibaigs, o Kremliuje niekas per tą laiką nepasikeis.
Pats Putinas priėmė tokį naują rizikos lygį, kad būtų labai sunku įsivaizduoti, kad tai neturės poveikio“, – sakė L.Kojala.
