Apie galimus karo scenarijus jis kalbėjo „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“.
Prognozuoti karo pabaigą – ypač sunku
Vertindamas Stambule neseniai vykusias derybas ir pasikeitusią Rusijos poziciją, T.Jermalavičius pabrėžė, kad jokiomis galimomis V.Putino nuolaidomis tikėti nereikėtų.
„Pagrindinė nauja dinamika dabar yra ta, kad Rusija neva daro kažkokių nuolaidų, lyginant su savo išankstine pozicija, kuri buvo labai maksimalistinė. <...> Dabar jau atsiranda signalų, kad neva neprieštarautų narystei ES, atsisakytų denacifikacijos ar iš esmės režimo pakeitimo tikslo Ukrainoje. Tai skamba kaip labai rimtos nuolaidos, bet apie teritorijas jokios kalbos nėra, kad būtų atitraukimas nuo naujai užimtų teritorijų, ar jau nekalbant apie Ukrainos teritorinio integralumo atstatymą.
Čia, akivaizdu, yra apgaulė. Rusijos, o prieš tai Sovietų Sąjungos vienas iš pagrindinių „maskirovkės“ būdų būdavo prisidengti kažkokiomis nuolaidomis, ir derybose pasiekti susitarimai buvo išnaudojami kaip taktinė pauzė persigrupavimui, galų gale, net legitimizacijai kažkokių veiksmų vėliau. Į tai reikia žiūrėti labai paprastai – tai yra apgaulė, ir vienas tokių tiesioginių tikslų yra suskaidyti Vakarus“, – aiškino specialistas.
Pasak Tarptautinio gynybos ir saugumo centro tyrimų vadovo, Vakaruose yra daug šalių, kurios nori taikos bet kokia kaina, netgi jei tai reikštų Ukrainos paaukojimą.
„Iš kai kurių jų ta karinė parama yra labai kukli, ir dabar tokia dinamika gali suteikti progą tą paramą iš viso nutraukti. Čia yra tokia grėsmė, kad aljanse tos dvi viena kitai prieštaraujančios eskalacijos ir deeskalacijos logikos tarpusavyje konkuruoja, ir rusai bandys dabar tokiomis derybinėmis pozicijomis ir apgaule įvaryti pleištą tarp tų pozicijų“, – svarstė T.Jermalavičius.
Jis pridūrė, kad dabar, kai ukrainiečiai tiek daug paaukojo, veltis į kompromisus būtų politiškai skausminga ir net nepriimtina.
„V.Zelenskiui ir jo administracijai tai būtų absoliučiai nepriimtina, todėl aš labai skeptiškai nusiteikęs dėl šių derybų“, – teigė ekspertas.
Pasak pašnekovo, Rusija „nesidera iš geros valios pozicijų“.
„Isterija apie Ukrainos neligitimumą, būtinybę apskritai ją sunaikinti kaip atskirą valstybę ir tautą ir pajungti į Rusiją, neslopsta, netgi atvirkščiai – atsiranda žmonių, kurie galbūt šiek tieks skeptiškai karo pradžioje vertino, o dabar sako socialiniuose tinkluose, kad taip ukrainiečiams ir reikėjo, tai akivaizdu, kad namų fronte ypatingų pokyčių nėra. Vienintelė viltis, kad tai kažkiek daro įtaką Rusijos elito tarpusavio santykių dinamikai“, – kalbėjo T.Jermalavičius.
Jo manymu, ukrainiečių rezultatai, kuriuos jie iki šiol pasiekė mūšio lauke, kelia įtampų režimo viduje.
„Atsiranda tokių silpnų ženklų, kad ne viskas ten taip ir gerai, kad Putinas turbūt nesijaučia saugiai, ir tai dabar jau tampa jo režimo išgyvenimo klausimu. Jeigu jis negali paskelbti kažkokios net ir minimalios pergalės ir surengti pergalės parado, mosuodamas visomis savo „z“ ir Georgijaus juostelėmis, tai klausimas, kiek jis galės išgyventi šio režimo viršuje ir kiek pats režimas sugebės išgyventi“, – dėstė Tarptautinio gynybos ir saugumo centro Taline tyrimų vadovas.
Jis pridūrė, kad netgi tose teritorijose, kurias Rusija bent kažkiek kontroliuos, vyks visuotinis pasipriešinimas, ukrainiečių karinė žvalgyba kuria prielaidas ir partizaniniam karui, tad netgi „tai, ką Rusija sugebės praryti, tikrai nesugebės suvirškinti“.
Nors T.Jermalavičius nuspėjo karo datą, Rusijos invazijos į Ukrainą pabaigos datos prognozuoti esą beveik neįmanoma. Tačiau jis pažymi, kad karas truks dar ilgai.
„Vienas scenarijus, kad ukrainiečių karinė sėkmė šiaurės, šiaurės rytų, šiaurės vakarų kryptimi nuo Kijevo prives prie pozicijų ir fronto kolapso iš Rusijos pusės, bet iš kitos pusės matome, kad bent jau Donbase ukrainiečiams yra labai rimtas spaudimas, todėl laukti labai greito rezultato irgi nereikia. <...> Galbūt turėsime tokią chronišką fazę, kuri gali tęstis metų metus, ir prasiveržti paaštrėjimu po kiek laiko. Čia galbūt vienas realistiškesnių scenarijų. Tikrai bus ilgas karas šia prasme.
Iš kitos pusės, gali būti ir taip, kad ukrainiečiai patirs kolapsą – Donbase jų pajėgos yra išsekintos, jas sunku pastiprinti, tos pajėgos, kurios galėtų pastiprinti, yra pririštos, labai sudėtinga jas atšviežinti. Yra labai labai daug dinamiškų veiksnių, kurie nulemia, kuria linkme tai vystysis
Ką tikrai žinau – kad tai nepasibaigs po savaitės ar dviejų. <...> Vienintelė galimybė, kad tai pasibaigs greitai, yra pačios Rusijos režimo kolapsas“, – spėjo T.Jermalavičius.
Vakarai „daro per mažai“
Vertindamas Vakarų iniciatyvą ir jų teikiamą paramą Ukrainai, jis pripažino, kad dėl Ukrainos pergalės daroma nepakankamai. Pasak eksperto, sankcijos Rusijai galėtų ir turėtų būti dar griežtesnės.
„Pradedant visišku energetinių išteklių importo iš Rusijos embargu. Dabar jau netgi matome, kad dėl centrinio banko intervencijų Rusijoje ir besitęsiančio energetinių išteklių eksporto rublis vėl stiprėjo ir gali sustiprėti netgi labiau nei karo pradžioje, tai čia yra vienas niuansas – tikrai galima padaryti daugiau. Žinoma, kad bus nuostolių, bet nuostolius ir išlaidas skaičiuosime tada, kai visa tai pasibaigs, dabar tiesiog reikia daryti. Ir nėra to didelio noro.
Vokietijos kancleris labai buvo susirūpinęs, kad recesija gali prasidėti. Žinote, kai kalbame tokiais terminais tokio svarbaus karo mūsų išgyvenimo prasme kontekste, tai yra labai nerimta“, – pažymėjo T.Jermalavičius.
Jis pridūrė, kad yra valstybių, kurios tiekia labai rimtą pagalbą, pavyzdžiui, Čekija, Suomija ar Estija, tačiau kitose šalyse pasyvumas tikrai jaučiasi. Specialistas svarstė, jog pastebi ir tokį požiūrį, kad Ukraina „vis tiek neatsilaikys“, tad resursais švaistytis nereikėtų.
„Nenoro eskaluoti aš nesuprantu. Čia ir tie patys amerikiečiai truputį kalti, kai buvo blokuoti naikintuvų perdavimai ar rimtesnės ginkluotės, kuria galima ne tik perimti iniciatyvą, bet ir išstumti rusų pajėgas iš pagrindinių pozicijų, apginti Ukrainos oro erdvę. Tai yra tiesiog pagalba valstybei ginantis, mes turime įsipareigojimą netgi Jungtinių Tautų chartijos valstybei padėti, yra valstybių teisė į kolektyvinę savigyną dėl tokios agresijos. <...>
Kilęs triukšmas dėl prezidento Bideno frazės paskutinėje kalboje Varšuvoje, kuri nustelbė visą jo kalbos žinią, rodo, kad mes nesuprantame, su kuo susidūrėme“, – kalbėjo T.Jermalavičius.
