Veiksmai Bučoje peržengia įprastinius karo lygmenis
„Man atrodo, kad tai turėtų duoti tam tikrą impulsą dar didesnei vakarų valstybių konsolidacijai ir paramai Ukrainoje. Vis dėlto tie vaizdai ir ta situacija, kuri įvyko Bučoje, tie Rusijos vykdyti veiksmai, pralenkė karinio smurto arba smurto (ribas – aut.), kuriuo yra siekiama nubausti Ukrainos visuomenę už palaikymą prezidentui ir Vyriausybei“, – kalbėjo K.Kilinskas.
Anot jo, Bučoje vykusios žudynės gali būti siejamos su genocido sąvokos taikymu, todėl tokią visuomenei kaip Vokietijos, kuri turi stiprią atminties kultūrą, tai turėtų paveikti dar stipriau ir sukurti dar didesnį spaudimą.
Paklaustas, kas tokių įvykių akivaizdoje yra stipriausias Vakarų lyderis, K.Kilinskas sakė, kad lyderių ieškoti nereikia, tačiau kai kurios šalys išsiskiria savaime.
„Jeigu kalbant apie lyderį, tai čia turbūt galima būtų išskirti Jungtinių Amerikos Valstijų ir Didžiosios Britanijos aktyvią reakciją ir paramą tiek ginklais, tiek tekinant žvalgybinę informaciją, tiek skiriant finansinius išteklius Ukrainai.
Iš kitos pusės galime matyti gana vangią Prancūzijos ir Vokietijos reakciją, kuri, man atrodo, ir atskleidžia tam tikras dvišalių santykių perspektyvas, kad vis dėlto mėginama jas kažkaip išlaikyti“, – kalbėjo istorikas.
Kalbėdamas apie Bučą K.Kalinskas sakė, kad tokie veiksmai jau peržengia įprastinius karo lygmenis. Anot jo, tai jau gali turėti konkrečią ideologinę idėją.
„Kariniai veiksmai visą laiką turi tokį ideologinį pamušalą ir jis dažnai atsiskleidžia karinių, politinių tikslų formulavimo lygmenyje. (...) Kai mes kalbame apie karą, galime įsivaizduoti du lygmenis. Pirmas – politinis lygmuo, kuris formuluoja karinius tikslus. Antras yra karinis lygmuo, t. y. kariniai veiksmai.
Kariniame lygmenyje siekiama sukurti efektus, kurie (...) vėliau persikeltų į politinę darbotvarkę. Greta to, man atrodo, čia galima kalbėti ir apie ideologinį dėmenį. Vaizdas galėtų būti daug platesnis ne tik ukrainiečių kaip tautos atžvilgiu, bet ir pačios politinės sukurtos sistemos.
Tai peržengia mano nurodytą schemą politinių ir karinių tikslų sutarimo. Tai verčia kalbėti ir apie patį Rusijos režimą, kuris kliaujasi tokiais metodais“, – svarstė VU Istorijos fakulteto dėstytojas.
Svarstoma, kad tokiais kraupiais karo veiksmais yra siekiama dar labiau įbauginti Ukrainos visuomenę, raginti ją bėgti iš Ukrainos ir taip užkrauti dar didesnę naštą pabėgėlius priimančioms ES valstybėms. Karo istorikas sakė, kad toks tikslas galimas, tačiau jis menkiau veikia pačias Ukrainos karines pajėgas.
„Šiandien Ukrainoje mes turime besipriešinančias reguliarias karines pajėgas ir kartu turime visuomenę ir jos pagrindu suformuotus teritorinės gynybos būrius, partizanų, ar kaip bepavadintume, formuotes. Aišku, šita situacija kuria spaudimą joms abiem, bet galima tik galvoti, kad, jeigu Ukrainos reguliariųjų pajėgų kariai buvo treniruojami vakarų valstybių, tai įdėtas karo identitetas turėtų padėti suvaldyti šito smurto keliamą spaudimą reaguoti ir keršyti.
Iš kitos pusės, jeigu mes kalbame apie plačiąją visuomenę, tai jai efektas bus daug didesnis, kadangi yra aiškiai parodyta, kad kito kelio faktiškai nėra, kad visų besipriešinančių laukia toks pat likimas. Šioje vietoje žinutė yra labai aiški ir visuomenei, neturinčiai karo tapatybės, yra daug didesnis spaudimas nei kariuomenei“, – dėstė K.Kilinskas.
Tolimesnė Ukrainos gynyba priklausys nuo vakarų paramos
Pastaruoju metu daug kalbama apie Rusijos pajėgų dislokavimą naujiems puolimams. Vis dėlto, karo istorikas sakė, kad tiksliai prognozuoti tolimesnių rusų veiksmų, neįmanoma, tačiau galima matyti, kaip Ukrainos pajėgos sėkmingai tvarkosi dabartiniuose mūšiuose.
„Ukrainos karinės pajėgos yra paslėptos gana neblogai, o kad būtų galima pasakyti apie Rusijos karinius telkimus, reiktų daugiau informacijos. Manau, kad Rusijos toks tradicinis siekis yra apsupti karines pajėgas, bet to, dėl sėkmingos ukrainiečių gynybos, nepavyko padaryti rusams. Šiai dienai jos yra labai gerai blokuotos ties Charkovu, nukreiptos link Iziumo ir ten puola toliau.
Bent jau iš tų duomenų, kurie šiai dienai yra pateikiami žiniasklaidai, mes galime matyti tam tikrą Ukrainos gynybos sėkmę, kad jos sugeba nukreipti Rusijos pajėgas pulti ten, kur yra gynėjams patogu gintis. Reiškia, kad jos nekariauja ten, kur norėtų kariauti“, – sakė K.Kilinskas.
VU Istorijos fakulteto dėstytojas pridūrė, kad tolimesniuose veiksmuose ypatingai didelį vaidmenį vaidins ir Vakarų parama. Nuo jos priklausys, kaip efektyviai ukrainiečiams seksis toliau gintis.
„Aišku, klausimas išlieka, kiek Ukraina ateityje galės rengti efektyvias karines operacijas, kiek ji sugebės atsilaikyti. Čia Vakarų karinė parama bus labai svarbi. Ne tik lengvaisiais prieštankiniais ir priešlėktuviniais ginklais, bet man atrodo, kad čia reikalinga daug didesnė parama.
Pirmiausia, oro gynybos priemonės ir aišku, šarvuotoji technika. Žinių, apie pirmuosius teikimus, jau lyg ir yra pasirodę. Būtent šarvuotosios technikos vienetai yra labai svarbūs gynyboje, ypatingai – manevrinėje gynyboje, kurią greičiausiai bando taikyti Ukrainos karinės pajėgos, tai būtų didelė paspirtis ir didelė parama“, – kalbėjo jis.
Pirmosiomis karo savaitėmis ypatingai daug dėmesio buvo skiriama ir Rusijos bei Ukrainos deryboms. Vis dėlto pastaruoju metu derybų reikšmė gerokai išblėsusi.
„Jeigu kalbame apie pastarąsias dienas, tai derybos, panašu, kad yra aprimusios. Vis dėlto diplomatiniai kontaktai vykstant mūšiams yra labai svarbu, kadangi juose yra keičiamasi informacija, mėginama žiūrėti, ar oponento pusė reaguoja į karinių veiksmų dinamiką, ir, aišku, tuo pasinaudoti.
Žinoma, čia reiktų prisiminti, kad kariniai veiksmai nei iš vienos, nei iš kitos pusės nebuvo sustoję. Todėl aš abejočiau, kad buvo labai rimtai kalbamasi apie kažkokių karinių dalinių ar karinių mūšių sustabdymą ir perėjimą į rimtas diplomatines derybas“, – situaciją aiškino K.Kilinskas.
