Žirnelių su majonezu salotas kertantys Kalifornijoje, saldų sovietinį putokšlį geriantys ir rusišką TV žiūrintys per Naujuosius metus Ispanijos kurortuose, anekdotus apie Čiapajevą pasakojantys ir sovietų armiją saldžiai prisimenantys lietuviai kur nors prie Jurbarko šį kodą puikiai suprato. Nepainiokim kultūros su politika, neskirstykim į juoda ir balta, neplėšykim lapų iš istorijos, jie sakė: saldžiai sentimentali komedija apie sovietinių daugiaaukščių džiunglėse gyvenančius sovietų vargetas su jų elgetų romantika atrodė kaip ideologiškai neutrali pramoga, kuria nepavojinga džiaugtis.
Juo labiau kad to filmo pagrindinė vertybė buvo priimtinumas. Tai buvo vienas iš nedaugelio nešlykščių vaizdų iš to meto, kai ekranuose buvo neskani propaganda apie pirmavimą prieš kapitalistus, žinios apie kovą už derlių ar Antrojo pasaulinio karo mito erzelis.
Filmas „Po pirties“ tikrai nebuvo ideologinis tiesiogine prasme. Tai ne koks „TASS įgaliotas pareikšti“ apie šaunuolius saugumiečius, sukurtas KGB užsakymu ir su saugumiečių tiesioginiu palaiminimu, tai ne filmas apie šaunų ir gražų žvalgą Štirlicą, pergudraujantį vokiečių fašistus, ir jau juo labiau ne atvirai fašistinis „Brat 2“, putinizmo aušros kinematografinis „Mein Kampf“.
Visi aiškinimai, kad „Brat 2“ yra tik ironija, diagnozė, kritiškas žvilgsnis į jau susiformavusias nuotaikas, tėra skysti atsikalbinėjimai. Filmo naratyvas, neapykanta Vakarams ir ukrainiečiams, prievartos ir „rusiškojo pasaulio“ ideologijos apibrėžimas įkvėpė milijonus ir jei nors vienam išgamai nors per plauką padėjo apsispręsti dėl vaikų žaginimo ir žudymo Bučoje, yra nusikalstamas ir jo kūrėjai turės būti teisiami – jei ne tribunole, tai visuotinės paniekos teisme.
Tas filmas „Po pirties“, kaip ir kita gerybinė (atvirai neideologinė) Rusijos kultūros produkcija, akimirksniu sugedo vasario 24 dieną, pasidarė nebetinkamas naudoti. Kodėl? Nes netiesiogiai išplauna ir balina nusikaltėlių valstybę, transliuoja žinutę „ne viskas blogai, yra ir gerųjų pusių“. Netiesiogiai gina valstybę, kurioje ne visi, žinoma, yra kalti, tačiau pati valstybė yra toksinis nuodas.
Po Bučos skerdynių (drebančiomis rankomis rašau, nes, kol bus paskelbtas šis straipsnis, labai gali būti kitų atradimų, nuo kurių stings kraujas gyslose) rusų kultūros nebeliko. Piotras Čaikovskis ar Levas Tolstojus ir jų kūriniai izoliacijoje (aš jau nekalbu apie kraupų psichopatą Fiodorą Dostojevskį, kurio kūrybą paprastai aukština tie, kurie jos neskaitė, – vienas didžiųjų pasaulio romanistų rašė ne romanus, o ligos istorijas).
Galima sakyti, kad Modestas Musorgskis ar Antonas Čechovas nėra kalti, kad jų kūrinius savinasi valstybė, kuri yra grynasis blogis.
Ne, čia ne apie asmeninę kaltę šneka: jie tikrai nekalti, o ir kaip kaltinti seniai mirusius? Tik jų kūriniai jau yra užnuodyti ir neliestini, kaip raupsuotasis juk nekaltas, kad apsikrėtė, bet prie jo vis tiek niekas nesiliečia, nes tokie saugumo ir higienos reikalavimai.
Šalis, kuri padarė kraupius nusikaltimus Ukrainoje, kurios kareiviai ne tik plėšė okupuotus kaimus ir gyrėsi patenkintoms motinoms lauktuvėmis iš nužudytų ukrainiečių, bet ir žagino, žudė vaikus ir moteris, bandė deginti lavonus, suvyniotus į kilimus, ir šaudė net kaimo šunis, kai jau visi žmonės buvo iššaudyti, neturi teisės teigti, kad ji turi ar turėjo ką nors humanistinio ar teigiamo.
Viskas nutrinta, kaip Rusijos Federacijos valiutos santaupos pasaulio bankuose. Vakar buvo, dabar nebėra.
Visi Rusijos autorių kūriniai – knygos, pjesės, filmai, paveikslai – viskas yra nubraukta, anuliuota, paversta (geriausiu atveju) nuliu, o blogiausiu atveju – blogio minusu.
Pasakysiu dar daugiau: bet koks Sovietų Sąjungos žygdarbis Antrajame pasauliniame kare (ir aš jau nebetrauksiu į aprašymą siaubingų detalių ir pačių rusų, net ir ordinais apdovanotų, liudijimų apie sovietų karių makabriškus siautėjimus Vokietijoje, prievartavimus ir žudymus – keista, bet tos knygos tebėra Rusijoje neuždraustos ir prieinamos) jau nebėra joks žygdarbis.
„Didžiojo Tėvynės karo“ mito nebėra, ir daina apie Pergalės dieną („Den pobedy“), dešimtmečiais dainuojama Levo Leščenkos, yra šlykštus propagandinis vėmalas apie nieką: nacistų, nusikaltėlių ir kraugerių valstybės dainuška, kurią tiek pat tinka klausytis kaip ir senojo Vokietijos himno pirmąsias eilutes: „Deutschland, Deutschland uber alles“ („Vokietija, Vokietija virš visų“).
Stalingradas, Leningrado blokada (tiesa, blokada juk buvo mitas – maisto miestui galima buvo atvežti, tik Josifo Stalino nurodymu tai nebuvo daroma, nes manyta, kad miestas kris ir priešams negalima nieko palikti), maniakės Zojos Kosmodemjanskajos ir jos bičiulių sudeginti kaimai (vėlgi – kad nieko netektų okupantams, o savi rusai tegu dvesia badu) – viskas jau nebe žygdarbiai.
Georgijaus juostelė (jau anksčiau, po 2014 metų Krymo aneksijos, paniekinamai pavadinta „koloradke“), ordinai, net kiekvienas medalis „Už narsą“ jau yra tik niekingos nusikaltėlių šalies puošmenėlės, kurių niekas negalės su pasididžiavimu rodyti, – apskritai negalės rodyti niekam, kaip juk nerodai su pasididžiavimu tatuiruočių iš kalėjimo.
Antrajame pasauliniame kare sovietų pergalė nebėra nei vertybė, nei garbė – jokie buvę žygdarbiai neatsveria pragariško nusikaltimų siaubo. Masiniam žudikui niekas nešvaisto pagyrų tik todėl, kad jis dar ir pavyzdingai plovė automobilį arba šienavo pievelę. Jis tik žudikas.
Sankt Peterburgo (tada – Leningrado) Piskariovo kapinėse, memoriale, yra iškalta poetės Olgos Bergolc frazė, kuri rusams tapo pagrindiniu Antrojo pasaulinio karo teiginiu: „Nė vienas nepamirštas ir niekas nepamiršta“, ir dabar tas teiginys įgavo ne tik visiškai kitą spalvą, bet ir kitą prasmę. Adresatai nebe tie: žuvę ir badu mirę Leningrado gyventojai tos frazės nebeturi.
Šie žodžiai dabar yra apie Ukrainos aukas, kankinius ir didvyrius ir apie tuos, kurie puolė laisvą šalį vykdydami nusikalstamus įsakymus.
Ką galėjo daryti, paklausite jūs? Pasiduoti į nelaisvę pirmąją minutę. Balta vėliava ir iškeltos rankos. Ne nuo pirmadienio. Iškart. Nesupranti, kad galima, nemanai, kad čia tavo pareiga? Tampi nusikaltimo bendrininku ir atsakysi už viską.
Iš tikrųjų visi rusai šiandien turi pasirinkimą. Bėgti iš Rusijos į bet kur, palikus viską, – badu numirti jiems niekas neduos, nebe tie laikai.
Kai tik būsite laisvoje teritorijoje, išsižadėti savo šalies ir jos valdžios: be išlygų, be sąlygų statymo, be jokių abejonių ir be jokių rypavimų apie Maskvoje paliktą butą, darbą arba mamutę, kuri jau sena ir niekur nenori važiuoti, nes tiki Vladimiru Putinu ir nori būti prie savo cerkvės.
Tegu nevažiuoja mamutė, jos bėdos. Kai dėl sankcijų sustos vaistų tiekimas, mamutė pati susiprotės, bet bus jau vėlu.
Beje, apie cerkvę. Rusų stačiatikių bažnyčia (Maskvos patriarchato) save anuliavo greičiau negu bet kuri bažnyčia žmonijos istorijoje: kai šventi hierarchai nedviprasmiškai paremia ir laimina savo nusikaltėlius, kaip tai padarė patriarchas Kirilas, laiminęs karą ir einančius žudyti, tai jau nebe bažnyčia, o puošnūs kriminaliniai aktoriai, mintantys iš žudikų rankų.
Niekas neliepia rusams nesijusti rusais. Jie turi savo kalbą, gimimo vietą, turi vardus ir pavardes, ir tų dalykų jie nuo savęs neatplėš.
Tačiau Rusijos kaip legitimios šalies nebėra – ji nužengė į pragarus kartu su viskuo, ką turėjo. Civilizacijos dokumentai atimti ir anuliuoti.
