„Štai ten, toliau kampe, sprendžiant iš uniformos, guli rusų kareivis. O visi kiti – civiliai žmonės. Ar jie ir čia buvo nužudyti, nežinau. Sprendžiant iš visko – taip“, – sako Kijevo teritorinės gynybos karininkas Dmitrijus.
Vieni kūnai sužalotais veidais arba su šūvių suplėšytomis galvomis guli vienas šalia kito, kiti, kurie arčiau įėjimo, suversti į krūvą vienas ant kito. Lavonai guli tarp visokių šiukšlių ir išdraikytų skudurų, į kuriuos jie lyg ir buvo suvynioti ar kuriais juos mėginta uždengti.
Panašu, kad visi – vyrai. Kai kurie kūnai išsipūtusiais pilvais ir ištinusiomis galūnėmis, pajuodę. Tad galima spėti, kad jie čia jau gana seniai.
Pasak Dmitrijaus, šiuos lavonus jis aptiko vos išvakarėse, kai su savo daliniu „šukavo“ kvartalą. Kiek tokių vietų dar neaptikta – nežinia.
Tokį vaizdą portalo lrytas.lt žurnalistas išvydo Hostomelyje, viename iš Rusijos kariuomenės tik šiomis dienomis galutinai paliktų Ukrainos sostinės miestų-„palydovų“. Būtent dėl šio miesto nuo pat Rusijos atviros invazijos pradžios virė itin nuožmūs mūšiai.
Hostomelis, kaip ir kautynių bei rusų vykdytų civilių gyventojų žudynių nusiaubti Irpinė ir Buča – buvo itin strategiškai svarbūs Rusijai, rengiantis tiesioginiam paties Kijevo šturmui.
Visiškai sugriauti bei sudegę gyvenamieji namai, daugiaaukščiai, prekybos centrai ir degalinės. Susprogdinti tiltai. Sprogimų išraustos ir skeveldromis nusėtos gatvės. Ant šaligatvių dar tebesimėtantys civilių lavonai. Kolonos visiškai sunaikintos Rusijos karinės technikos, su šalia išdraikytais sudegusių kareivių neperšaunamų liemenių bei rūbų gabalais. Batai su juose likusiomis nutrauktomis pėdomis.
Tokį vaizdą portalo lrytas.lt žurnalistas išvydo apsilankęs visuose trijuose miestuose – Bučoje, Irpinėje ir Hostomelyje. Pastarojo miesto oro uosto, pagarsėjusio nuo invazijos pradžios, suniokoti pastatai taip pat buvo regėti iš šalimais esančios Blistavicos.
Ten regėtus apokaliptinius vaizdus papildė iš šalia esančios Borodiankos karių pasakojamos siaubingos istorijos apie tėvų akivaizdoje išprievartautus ir nužudytus vaikus – berniukus ir mergaites – ir gatvėse niekaip nesurenkamus kūnus. Mat jie – užminuoti.
Kruvina kulminacija – Donbase
Rusijos pajėgos pagrindinius Kijevo aglomeracijos miestus po žūtbūtinių kautynių buvo vis dėlto užėmusios ir jau rengėsi tiesioginiam pačios sostinės šturmui. Tačiau ukrainiečiai toliau nuolatos kontratakavo, stengėsi išlaikyti nuolatinį spaudimą agresoriui, padarydami jam didelius nuostolius.
Viena iš pirmųjų didelių ukrainiečių pergalių buvo tada, kai jie atsiėmė Makarivo miestą, esantį ant itin svarbaus kelio, jungiančio Žitomirą ir Kijevą. Tuo keliu į Kijevą keliavo ir portalo lrytas.lt žurnalistas. Makarivas ir jo apylinkės taip pat pilni įnirtingų mūšių padarinių pėdsakų – tonos sunaikintos rusų šarvuotos technikos, kurią reikia tiesiog aplenkti kelyje, subombarduoti ne tik gyvenamieji pastatai, bet ir cerkvės.
Tačiau Rusijos pajėgos dar ilgai mėgino pulti visomis kitomis kryptimis, tačiau staiga ėmė ir pradėjo trauktis ne tik nuo Kijevo, bet ir jau apsupto Černihivo, kitų šalia esančių regionų.
Ukrainos karinė ir politinė vadovybė teigia, jog rusai taip atsitraukė todėl, kad patyrė tokius didelius nuostolius bei pasipriešinimą ir suprato, kad Kijevo paimti bent jau apžvelgiamoje ateityje nepavyks.
Tačiau kai kurie su portalu lrytas.lt kalbėję kariai, dalyvavę kovose, kalbėjo, jog iš tiesų rusų elgesys nėra paaiškinamas vien tuo, kad jie ėmė bėgti nuo galutinio pralaimėjimo, neatlaikydami ukrainiečių spaudimo bei ugnies ir net nemėgindami įsitvirtinti.
Esą jie ir toliau mėgino judėti į puolimą visomis kryptimis ir demonstravo nusiteikimą tam. Tad tai, jog jie staiga apsisuko ant kulno ir apskritai pasitraukė, ukrainiečius labai nustebino.
„Viską jie čia buvo užėmę ir tikrai jau ruošėsi tolesniam puolimui. O paskui tiesiog apsisuko ir išėjo“, – sakė portalui lrytas.lt Kijevo teritorinės gynybos kariai, vežę į kelionę po Irpinę, Bučą ir Hostomelį bei joje saugoję.
Jie patys tai aiškina tuo, jog Kremlius politiškai nusprendė nebegaišti laiko ilgam ir itin kruvinam Kijevo šturmui, o permesti šias pajėgas į Donbasą, kuriame artimiausiu metu laukiama lemiamo ir žūtbūtinio susirėmimo, nulemsiančio šio karo eigą.
Pasak ukrainiečių, Rusijos kariuomenė, jei ir neįstengs apsupti Donbase esančios Ukrainos karinės grupuotės, tai bent stengsis ją iš ten kuo žiauriau ir toliau išmušti. O užėmusi kuo didesnę Donbaso dalį, Rusija iš ten rengtųsi Dniepro miesto šturmui, vėl mėgintų užimti Charkovą.
Luhansko ir Donecko srityse jau dabar verda nuožmūs mūšiai dėl strategiškai svarbių vietų, o ten besikaunančių Ukrainos ginkluotųjų pajėgų brigadų kariai ir vadai lrytui.lt teigė, kad padėtis – itin sunki ir sudėtinga. Pasak jų, Rusija meta visas pajėgas ir ginkluotę, o kai kur jai pavyksta stumtis į priekį.
Tiesa, rusams niekaip nepavyksta iki galo užimti Mariupolio uostamiesčio, kur Ukrainos jūrų pėstininkai ir Nacionalinės gvardijos pulkas ‚Azov“ vis dar nuožmiai gina savo pozicijas. Štai ir šiomis dienomis lrytas.lt bendravo su „Azov“ vado pavaduotoju, šaukiniu „Putinas“, kuris tvirtino, jog gynėjai – ne tik gyvi, bet ir patys atakuoja priešą, siuntė vaizdo įrašus, kuriuos „Azov“ kariai nuo stogų naikina rusų karinę techniką ar ją atakuoja savo šarvuočiais.
Vienas iš paaiškinimų, kaip ukrainiečiams iki šiol pavyksta tai daryti visiškos apsupties sąlygomis – jau ir viešojoje erdvėje ėmusios sklisti žinios, jog jie vis dėlto sulaukia pagalbos iš išorės.
Išgyvenusios moterys nebekalba
O kol Donbase artėjama prie iki šiol neregėto masto kautynių, atnešiančių ir neregėtus nuostolius ir kariaujančioms pusėms, ir civiliams, didžiausią šoką Ukrainos ir pasaulio visuomenei sukėlė tai, kas atsivėrė Rusijos pajėgų paliktose Kijevo apylinkėse.
Paaiškėjo, jog čia šeimininkavusios Rusijos pajėgos ne tik naikino infrastuktūrą bei civilių turtą, bet ir masiškai žudė pačius civilius. Labiausiai pasklido vaizdai iš Bučos, kurios gatvės buvo pilnos nužudytų civilių lavonų. Kai kurie nušautieji į galvas buvo su už nugarų surištomis rankomis. Mieste aptiktos masinės civilių kapavietės su šimtais nužudytųjų. Moterų ir net mergaičių lavonai – su prievartavimus liudijančiais sužalojimais.
Daugybė žmonių tiesiog mirė savo namų rūsiuose, iš kurių nedrįso išlipti, vaikai juose slėpėsi šalia jau mirusių tėvų ar senelių.
Portalo lrytas.lt žurnalistui apie vieną konkrečiai jam žinomą tragediją pasakojo ir savanoris psichoterapeutas, anksčiau padėjęs reguliariajai armijai, o dabar ir civilėms karo aukoms.
Pasak specialisto, šiuo metu viena iš labiausiai jį sukrečiančių tokių aukų – kelias dienas tiesiog mirtinai tylėjusi moteris, kuri dvi paras miškais iš savo gyvenvietės ėjo pėsčia su savo penkerių metų sūnumi.
Prieš tai ji dvi savaites su vaiku slėpėsi savo namo rūsyje, kur jos taip ir neaptiko gyvenvietę užėmę rusai. Čia jie iššaudė visus vyrus nuo keliolikos metų iki žilo plauko ir masiškai prievartavo moteris.
Rūsyje besislėpusi ir jau nei maisto, nei vandens nebeturėjusi moteris buvo išsaugojusi savo mobilų telefoną. Taigi, ji buvo įkalbėta pamėginti bėgti ir jai tai pavyko, nukeliavus apie 30 kilometrų.
Netruko paaiškėti, kad tokie patys nusikaltimai vykdyti ir Irpinėje bei Hostomelyje, kituose miestuose.
„Va, vien aš pats vakar keliolika nužudytųjų aptikau Hostomelyje. Borodiankoje – išvis žiauru. Vaikus prievartavo, šaudė, kartu su tėvais, tėvų akivaizdoje. Mergaites taip pat“, – pasakojo Dmitrijus, jo vairuojama automobiliui su lydinčia kita mašina skriejant iš Kijevo.
Kariai teigia, jog ves tik jų pačių jau praeitais ir žinomais maršrutais – miestuose dar pilna minų, kurios paliktos tiek po lavonais, tiek namuose bei butuose, kuriuos buvo užėmę rusų kareiviai.
Tačiau kiekviename žingsnyje kariai itin atidūs – atidžiai stebi aplinką visomis kryptimis, parengę ginklus, įspėja, kur žengti, o kur – ne. Vadas pirma eina pats, tada, šūktelėjęs „švaru“, kviečia paskui.
Irpinė pribloškė savo sugriovimų mastais – važiuojant per ją automobiliu, kartais atrodė, jog važiuojama per Čečėnijos sostinę Grozną ar Sirijos Alepo miestą, sunaikintus po kelerių mėnesių kautynių.
Gatvėse pilna ir sušaudytų bei šarvuočiais sulamdytų civilių mašinų.
Hostomelyje kariai ne tik parodė garažą su nužudytaisiais, bet ir leido užeiti į šalia esantį modernų daugiabutį, kurio kieme – sunaikintas rusiškas šarvuotis.
„Ten viskas gerai, jau saugu, tik, žiūrėk, vis viena labai ilgai neklaidžiok“, – sako kariai.
Ant laiptinės ir kai kurių butų durų – vielų likučiai, greičiausiai – nuo tų, prie kurių tvirtintos granatos, taip spendžiant mirtinus spąstus. Laiptinėse mėtosi čiužiniai, ant kurių miegojo rusų kareiviai, butuose, kur buvo įrengti ir ugnies taškai – visiška betvarkė.
Vieno iš butų svetainės stalas dar nusėtas nebaigtais išgerti pabėgusių ar nužudytų šeimininkų alkoholio buteliais. Langai – išdaužyti. Kambariuose mėtosi ir Rusijos kariuomenės maisto davinių tuščios pakuotės.
Į civilius šaudė ir snaiperiai
Vos atvykus į Bučą, paaiškėja, kad jos gatvėse dar surinkti ne visi lavonai – vienas, veidu į žemę ir jau pajuodęs, guli tiesiog ant šaligatvio. Gali būti, kad jis užminuotas, todėl dar nespėtas paimti.
Viena iš pagrindinių miesto gatvių – Stoties – kaip tik ir yra ta, iš kurios vaizdai itin plačiai pasklidę po visa pasaulį.
Mat ji kone visa užpildyta rusiškos sunkiosios karinės technikos kolona, kuri čia rado savo mirtį po ukrainiečių artilerijos ugnimi.
Kai kurie šarvuočiai primena tuščius kiaušinių lukštus, nes jų vidus su visais varikliais ir kita įranga tiesiog išsilydęs. Tad iš daugumos rusų kareivių čia beveik nieko neliko, jiems iškart virtus pelenais – nebent ginkluotės bei šarvinių liemenių likučiai. Kai kur mėtosi rusiškos kareivių kepurės, šalia – ir batas su jame likusia pėda ir styrančiais kojos kaulais.
Tiek aplink šią gatvę, tiek visame mieste jau pradėję nedrąsiai būriuotis gyventojai arba tiesiog stoviniuoja, stebėdami visus atvykėlius, arba mėgina bent pradėti tvarkyti nusiaubtą aplinką ir grįžti į gyvenimą.
„Štai ten gyvenu, o rūsyje tai beveik nesėdėjau, nors aplink nuolatos sproginėjo bei skraidė. Jau buvome visiškai pripratę, tai buvo net normalu. Tačiau iš kiemo tai beveik ir neišėjau“, – lryto.lt korespondentui rodo ranka į netoliese esantį apysveikį namą senyvas vyras, prisistatęs Saša. Jis nesiprausęs, nesiskutęs, drabužiai – pajuodę nuo nešvaros.
Saša, kalbėdamas net bravūriškai, sako, kad jo istorija nėra ypatingai šiurpi, jis pats jokios tiesioginės Rusijos kareivių prievartos nepatyręs. Jis pasakoja, kad tarp kareivių buvę šauktiniai esą visiškai nesiorientavo, kur pateko ir net nesuprato, kad čia vyksta pilno masto karas, jam ir jo šeimai nieko nedarė ir kontraktininkai.
Tačiau, pasak Sašos, rusų snaiperiai šaudė į kojas žmonėms, ėjusiems į upelį pasisemti vandens.
„O ten, kur buvo jų štabas ir gyveno koks tai generolas ar dar kažkas, buvo rūsys. Tai ten, sakė, jau jie tikrai žmones žudė ir šaudė. Daug ten rado žmonių nužudytų. Štai pas vieną žmogų rado kelis ginklus balkone padėtus, tai kankino jį ir jo žmoną, o po to nužudė. Labiausiai tai taip elgėsi tie jakutai ar buriatai“, – pasakojo Saša.
Jis tik skėsčiojo rankomis, klausiamas, kodėl, jo nuomone, taip elgėsi Rusijos pajėgos.
Šį klausimą vienas kitam nuolatos uždavinėjo ir ukrainiečiai. Vieni tvirtino, kad tokia visada buvo Rusijos kariuomenės „prigimtis“, esą kylanti iš paties Rusijos visuomenės istorinio mentaliteto, kuris yra kraštutinai barbariškas. Kiti teigė, kad tai – noras kuo labiau įbauginti visa Ukrainos visuomenę.
Treti svarstė, kad už tokių nusikaltimų, kurie turėjo būti palaiminti ne tik čia siautėjusių dalinių vadų, bet ir aukščiausiosios visos šalies karinės bei politinės vadovybės, slypi rafinuotesni dalykai. Esą tai – gali būti radikaliausios Rusijos elito dallies noras „sudeginti visus tiltus“ ir visus „surišti krauju“.
Bet kokiu atveju, visi su portalu lrytas.lt bendravę ukrainiečiai – tiek kariškiai, tiek civiliai – teigė, jog dabar visi tiltai išties galutinai sudeginti: „Dabar jau visiems turbūt visiškai aišku, kad tėra vienintelis kelias – arba mes juos, arba jie mus“, – tai totalinį karą iki kažkokios apokaliptinės abejoms tautoms pabaigos pranašavo dažnas pašnekovas.
