Taip galima apibūdinti jau mėnesį burbuliuojančias valdančiųjų, opozicijos ir Prezidentūros diskusijas, kaip turėtų atrodyti atnaujinti visų pagrindinių politinių jėgų susitarimai dėl šalies užsienio ir gynybos politikos.
Šios diskusijos užvirė, kai Prezidentūra per G.Nausėdos patarėjus bei valstiečių šešėlinį užsienio reikalų ministrą G.Surplį nuleido į Seimą deklaratyvų projektą, kurį parlamentinės partijos turėjo pasirašyti Kovo 11-osios proga.
Gavusi per nosį nuo visų Prezidentūra ėmė trauktis atatupsta, teisintis, kad tai normalus seniai vykstančių diskusijų tęsinys, taip pat sutiko tiek su valdančiųjų, tiek su opozicijos siūlymais, kad geriau sugaišti daugiau laiko, bet parengti aiškesnį, konkretesnį ir solidesnį dokumentą.
Buvo sudarytos dvi specialios darbo grupės, atskirai rengiančios susitarimų dėl gynybos ir užsienio politikos projektus, pastarąjį barą lyg ir paliekant po Prezidentūros vėliava. Tačiau politinės aistros nenurimo.
Prezidentūra į posėdžius ėmė kviesti ir gynybos klausimus sprendžiančios darbo grupės narius, o pats prezidentas daugiau kalba apie šalies gynybą nei užsienio politiką. Suprantama, jis yra ir vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas.
Bet valdančiųjų liberalų atstovas R.Lopata pradėjo remti prie sienos G.Nausėdą, kodėl jis esą taip atmestinai atlieka savo pareigas.
Pasak parlamentaro, šalies vadovui nedera veikti per tarpininkus, be to, skandalinga, jog Prezidentūros siūlytame dokumente nė žodžiu neužsimenama nė apie vieną konkrečią užsienio politikos problemą – Kiniją, Rusiją, Baltarusiją.
Šiaip ar kitaip, dabar svarbiausias klausimas – kokios bus konkrečios nuostatos ir orientyrai, kuriais bus grįsti šie susitarimai?
Prezidentūros dokumentas lyg ir liko susitarimo pagrindu, tačiau konkretesnį variantą yra pateikęs Liberalų sąjūdis. Pasiūlymų turi ir valdantieji konservatoriai, ir opoziciniai socialdemokratai. O „laisviečiai“ yra pasiūlę fiksuotą 0,5 procento BVP skirti dar ir diplomatiniams pajėgumams.
Žodžiu, yra pavojus, kad procesas dėl užsienio politikos susitarimo gali virsti politiniu protmūšiu ar chaotišku suneštiniu baliumi.
Šiek tiek tarsi aiškiau dėl gynybos. Politinės viršūnės sutaria, kad ją reikia kuo labiau stiprinti. Tiesa, ir čia stinga konkretumo.
G.Nausėda paskelbė, kad šalis turi rengtis visuotinei gynybai, vėl atgijo kalbos apie visuotinį šaukimą ar visuomenės apginklavimą. Bet nuo skambių deklaracijų į priekį nepasistūmėta.
Antai konservatorius L.Kasčiūnas, vadovaujantis susitarimo dėl gynybos ir saugumo rengimui, pareiškė, kad liko susitarti dėl partijoms vidaus politikos kontekste jautriausių dalykų – visuotinio karinio šaukimo ir gynybos finansavimo formuluočių.
Dar prisidėjo aistros ir dėl to, ar šį susitarimą turėtų pasirašyti Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos vadovas V.Tomaševskis, kurio artimiausias bendražygis Z.Jedinskis neseniai paskelbė, kad Lenkija turėtų išstoti iš NATO ir sudaryti sąjungą su Rusija.
Tuo metu užsienio politikos fronte toliau ginčijamasi ir dėl Kinijos, ir dėl Rusijos.
Valstiečiai skelbia, kad nepasirašys dokumento, jei jame bus konkrečiai įtvirtinta dabartinės valdžios pozicija dėl Taivano atstovybės pavadinimo ir griežtos konfrontacijos su Pekinu. Konservatoriai viliasi, kad oponentus galbūt pavyks perkalbėti, nes jie esą per mažai informuoti.
Vis dėlto tikėtina, kad susitarime pagrindinė santykių su Kinija strategija bus apibrėžta abstrakčiai, pavyzdžiui, taip: didžioji pasaulio valstybė nėra egzistencinis priešas Lietuvai, su ja reikia turėti santykius, bet kartu ji nėra partnerė.
Politikams jau beveik mėnesį už uždarų durų tupinėjant aplink šią temą buvęs premjeras S.Skvernelis prieš kelias dienas pareiškė, kad rezultatų kol kas nėra.
Aiškesnis bendras požiūris, regis, turėtų būti vertinant Rusiją? Juk net konservatoriai ironizuoja, kad griežtesni Maskvos atžvilgiu šiuo metu esą yra net socialdemokratai.
Visi politikai tarsi pritaria tam, kad Lietuva turi nutraukti bet kokius santykius su Rusija, tačiau kalbant apie esminius strateginius dalykus netrūksta ir miglos. Antai konservatoriių ir jų koalicijos partnerių tvirtinimu, Lietuva turėtų siekti, kad ir Vakarai pagaliau imtųsi tokios priešpriešos su Kremliaus režimu, kuri turėtų vesti jo žlugimo link.
Tačiau iš opozicinių socialdemokratų stovyklos girdėti nepritarimas visiškos Rusijos izoliacijos nuostatai ir siekiams iš išorės sugriauti režimą. Apie tai, kad dabartinis Kremliaus režimas greičiausiai dar ilgai bus nepajudinama tvirtovė, kalba ir Prezidentūra.
Galima nebent guostis, kad panašaus strateginio pasimetimo yra net Vašingtone.
JAV prezidentas J.Bidenas neseniai paskelbė, kad Rusijos prezidentas V.Putinas nebegali likti valdžioje. Bet po Prancūzijos ir kitų Europos sąjungininkių kritikos Vašingtonas ėmė aiškinti, kad JAV tikrai neketina siekti režimo pasikeitimo Rusijoje. Tuomet ko?
Žodžiu, gali būti, kad ir Lietuvoje garsiai reklamuojami susitarimai dėl gynybos ir užsienio politikos gali virsti nekonkrečių deklaracijų rinkiniu.
