Tai, kad ir Vakarai jau patikėjo galima ukrainiečių pergale, anot jo, parodo pasikeitusi ginkluotė, kurią jie pradėjo teikti Ukrainai. Tiesa, G.Maurico teigimu, patys ukrainiečiai esą supranta, jog dabar rusų pajėgos mėgins išplėšti pergalę Donbase bet kokia kaina – neatmetama, kad bus panaudotas branduolinis ginklas, o ukrainiečiai net turi žemėlapį, kur jis galėtų būti naudojamas.
Apie dabartinį Rusijos invazijos Ukrainoje etapą ir Lietuvos savanorių kasdienybę karo niokojamoje šalyje G.Mauricas kalbėjo laidoje „Lietuva tiesiogiai“.
Pergalei prieš Rusiją reikės visų
Daugiau nei prieš mėnesį karinę, humanitarinę pagalbą Ukrainai pradėjusios teikti organizacijos „Lukšų vyrai“ steigėjas G.Mauricas šiuo metu karo niokojamoje šalyje buria instruktorius, galinčius apmokyti ukrainiečių karius, kaip naudotis vakarietiška ginkluote.
Per šį laiką prie instruktorių iš Lietuvos prisijungė ir JAV, Suomijos bei Airijos piliečiai, o pati organizacija išplėtė savo veikimo lauką.
„Dabar persikėlėme į Lucką, ten dirbame su savanorių batalionu, pasienio tarnybomis ir su iš kitų regionų atvykstančiais žmonėmis. Rengiame dronų operatorius, vėliau dronus jiems padovanojame. Taip pat toliau teikiame pagalbą, vežame keturračius, motociklus, naktinio matymo prietaisus – viską, ką galime įsigyti arba ką žmonės padovanoja.
Mūsų instruktoriai rengia mūšiams apgyvendintose vietovėse, pastate, moko ginklo valdymo, vyksta snaiperių rengimas. Ieškome būdų, kaip mūsų instruktorių veikla galėtų atitikti ukrainiečių poreikius“, – laidoje pasakojo „Lukšų vyrų“ steigėjas.
Pats į Ukrainą vykęs kaip instruktorius, dabar G.Mauricas daugiausiai laiko praleidžia koordinuodamas kitus savanorius, organizacijos veiklą. Tiesa, daugiau nei 20 metų Lietuvos kariuomenėje tarnavęs vyras teigė neatmetantis galimybės, jog ir pats paims ginklą į rankas ir stos į tiesioginę kovą.
„Kai atvažiavau į Ukrainą buvau griežtai nusiteikęs, kad tikrai ne, būsiu tik instruktoriumi. (...) Bet dabar minčių yra. Tam, kad Rusijos kariuomenė būtų visiškai išstumta iš Ukrainos – tikiu, kad tai įvyks – reikės visų, kas gali turėti ginklą, jį pakelti ir moka juo naudotis. Neatmetu, kad būsiu vienas iš tų žmonių, kuris tai darys“, – kalbėjo G.Mauricas.
Anot jo, „Lukšų vyrai“ jau yra pateikę užklausą, kaip teisiškai užsieniečiai, neįstoję į užsieniečių legioną, galėtų gauti ginklą ir prisijungti prie ukrainiečių kovos. O kol kas ukrainiečius apmokantys lietuviai veikia Vakarų Ukrainoje – čia, pasak G.Maurico, yra ganėtinai saugu.
„Ten, kur esame, Vakarų Ukrainoje tikrai yra saugu – atskrenda raketos, bet jos skrenda į tam tikrus strateginius objektus. Mes, kaip tokie, nesame strateginis objektas, tikrai yra ženkliai vertingesnių taikinių, ir su ta turima ginkluote rusai neprisikas dar ilgą laiką. Mes nesame taikinys, mūsų niekas ten nemedžioja, nes neturi tiek resursų.
O dėl vyrų, kurie kariauja… Dėl to stengiuosi kiek įmanoma mažiau su jais turėti asmeninį ryšį, nes mūsų režisierius žuvo, ir buvo sunku atsisveikinti, sunku tą dalyką priimti“, – kalbėjo jis.
Visgi, G.Mauricas nesutiko su viešojoje erdvėje sukurtu įspūdžiu, esą norinčiųjų prisijungti prie ukrainiečių karių yra daugiau negu Ukraina turi ginklų – nors Ukrainos vyrai iš tiesų negali išvykti iš šalies, ne visi jie veržiasi į frontą.
„Dalis dirba, važiuojant nuo Lucko iki Lvivo matosi didžiuliai ūkiai… kažkas dirba, kažkas prekes vežioja. Lvivas yra skruzdėlynas, ir tikrai ne vien moterys ir vaikai ten. Yra ir vyrai, kurie nekariauja“, – pastebėjo jis.
Buvęs karys pabrėžė, kad karo tikrovė neatrodo taip, kaip dalis filmų ją nupiešia.
„Yra visko. Karas nėra toks gražus, kaip rodo filmuose. Yra daug nuovargio, prakaito, daug ėjimo ir laukimo. Pagrindinis dalykas kariams yra laukimas – laukia kitos operacijos, kitos užduoties arba pasaloje valandomis sėdi. Filmuose, žinių reportažuose žmonės pamato tik kaip įvyksta pasala, o visas pasiruošimas, planavimas užtrunka“, – pastebėjo jis.
Įvertino įvairius scenarijus
G.Mauricas nesiėmė prognozuoti, ar užteks ukrainiečių pajėgų, kad atlaikytų rusų puolimą Donbase.
„Žinau, kad jie gali. Bet jeigu rusai mes viską, kad turėtų bent vieną pergalę, tai bus neįmanoma. Jeigu užmėtys, taip sakant, kepurėmis, jeigu aukos žmones, techniką ir lįs ten, tai yra neįmanomi dalykai. Manau, kad rusai tai darys, nes jiems reikia pergalės, kad galėtų atšvęsti tą savo pergalės dieną.
Jiems reikia bent kažko, nes visur gavo, ir gavo skaudžiai. Aišku, jie tai neigia. Ir dabar jiems reikia pergalės tam, kad atšvęstų, todėl jie padarys bet ką, nesvarbu, kokia kaina“, – įsitikinęs jis.
G.Maurico teigimu, ukrainiečiai realiai vertina branduolinio ginklo panaudojimą prieš juos.
„Analitikai net turi žemėlapį, kur jį greičiausiai panaudos, į kurią vietą. Kadangi informacija yra perkama, tai dalį informacijos jie nusiperka iš Rusijos – pagal tai, kokio tikslumo ji yra.
Jie galvoja, kad ne tik cheminis ginklas, bet ir kiti ginklai – gali būti atgrasymui, gali būti pergalėms. Bet ar tikrai bus? Gal bus taip pat, kaip su tomis visomis rusų atakomis, kai paleidžia 30 raketų, o atskrenda trys, nes kitos nepriskrenda, kitas numuša, ir viskas“, – pasakojo G.Mauricas.
Anot jo, ukrainiečiai sieks pilnos pergalės – viso regiono išvalymo ir Rytų Ukrainos išlaisvinimo nuo Rusijos pajėgų, o taip pat ir Krymo.
Tai, kad Vakarai tiki Ukrainos pergale, pasak G.Maurico, rodo ir pasikeitusi ginkluotė, kurią Ukrainai dabar tiekia Vakarų valstybės.
„Ginkluotė pasikeitė – karo pradžioje buvo tiekiama tokia, kuri sekintų Rusiją, dabar – kuri ją sutriuškintų. Karo pradžioje dauguma užsienio valstybių netikėjo Ukrainos pergale, o dabar tiki, ir teikia visiškai kitokią ginkluotę“, – pastebėjo jis.
Tiesa, kiek kitokios nuomonės G.Mauricas laikosi dėl Vokietijos ir Prancūzijos pagalbos Ukrainai. Jo žiniomis, tiek vokiečiai, tiek prancūzai nuo 2014 metų prekiavo su Rusijos kariuomene ir teikė jiems termo bei naktinio matymo prietaisus.
„Dėl to jie taip labai švelniai glosto tą rankelę, kuri maitina juos“, – pastebėjo G.Mauricas.
