Olena Sadokha iki karo dėstė filosofiją, kita, nusipelniusi Ukrainos artistė, operos dainininkė Jelena Slepcova mokė solinio dainavimo. Moterys gyveno Saltovkos mikrorajone, esančiame arčiausiai fronto linijos ir todėl labiausiai bombardavimų apgriautoje Charkovo dalyje.
Į požeminę metro stotį moterys, persigandusios sprogimų, atbėgo pačią pirmą karo dieną, ir penkias savaites liko joje įkalintos. Šias moteris užkalbinau atsitiktinai, pastebėjęs jų šviečiančias inteligentiškas akis ir kartu nevilties bei nuovargio iškreiptus veidus.
Ėmiau klausinėti, kodėl nebėga į Vakarų Ukrainą ar Lenkiją, Lietuvą. Šios be entuziazmo ir nepatikliai atsakė, kad niekur neturi giminių ir yra praradusios viltį, nes visi bičiuliai, kurie žadėjo padėti, žodžio netesėjo ir jas pamiršo.
Į mano teiginius, jog traukiniu nuvykus iki Lvovo ten galima sėsti į autobusą, vežantį į Lietuvą, kur bus suteikiama įvairi pagalba, moterys reagavo abejingai. Pasakė, jog niekuom nebetiki ir neturi jėgų nei valios vienos kur nors vykti.
Grįžęs į viešbutį tą naktį ilgai mąsčiau ir nusprendžiau palydėti šias ant nervinio išsekimo esančias iškilias moteris iki Lvovo ir įsodinti į autobusą, vežantį Lietuvon. Nusprendžiau, kad mano žurnalistinė veikla yra mažiau verta, nei pagalba joms.
Parašius užklausimą pabėgėliams padedančiai organizacijai „Stiprūs kartu“, jau po kelių minučių sulaukiau atsakymo iš merginos vardu Brigita. Ši skubiai užregistravo mano globotines į autobusą Lietuvon ir tuo jas nepaprastai pradžiugino.
Netrukus charkovietės ėmė dar labiau aikčioti iš nustebimo, mat atėjo dar džiugesnė žinutė. Joje kaunietė vardu Rima pasiūlė charkovietes apgyvendinti viename savo buto kambarių, ir net atsiuntė jo nuotraukas.
Tai ne šiaip sau paprastas kambarys, o su fortepijonu ir pilnomis lentynomis knygų, didelė dalis iš kurių filosofinės. Žinia, kad charkovietės atvyktų su kate ir šuniuku, Rimą ne išgąsdino, o pradžiugino, moteris pareiškė, jog tokiu būdu jos naminiai gyvūnėliai įgis naujų bičiulių.
Nemokami karo pabėgėliams skirti traukiniai iš Charkovo į Lvovą pastaruoju metu vyko tik kas antrą dieną, nes dauguma norinčių jau buvo išvykę, o likę gyventojai prie bombardavimų priprato. Pabėgėliams skirti nemokami traukiniai turi tokią blogybę, jog niekas nežino, kokiu laiku traukinys atvyks, todėl jo stotyje laukti tenka net keliolika valandų.
Norėdamas apsaugoti moteris nuo papildomo streso, iš anksto nupirkau bilietus į po trijų dienų vyksiantį greitąjį „Intersiti“ traukinį. Tai, pasirodo, buvo labai teisingas sprendimas, mat nuo antradienio Charkove vėl užvirė siaubingi mūšiai, ir persigandusių žmonių masė užtvindė geležinkelio stotį.
Visi bilietai: ir mokami, ir dalinami veltui į pabėgėliams skirtą traukinį akimirksniu išnyko, ir geležinkelio stotis tapo panaši į „Studentų“ metro stotį, kur visuose praėjimuose guli pervargę žmonės.
Užklausiau apsaugos darbuotojo, kodėl stotis per vieną dieną tapo sausakimša. Šis pareiškė, jog gyventojai turbūt išsigando pranešimų, kad Maskva atitraukė karius iš Kijevo ir dar kelių vietovių, ir galimai pradės lemtingą Charkovo šturmą.
Per stoties garsiakalbius ėmė kas pusvalandį skambėti raminantis pranešimas, jog į Charkovą vyksta papildomi traukiniai, kuriais pabėgėliai bus išgabenami nemokamai. Šie pranešimi žmones, negavusius bilietų į mūsų traukinį galimai džiugino, tačiau jie išvykstančius stebėjo liūdnais ir šiek tiek piktais veidais.
Užtat į traukinį susėdusių žmonių nuotaika buvo visai kitokia, veiduose sumažėjo įtampa, pasimatė šypsenos. Traukiniui pajudėjus dauguma skubiai traukė telefonus ir artimiesiems skelbė džiugią žinią, kad pavyko išvykti.
Pagal grafiką Lvove, esančiame už tūkstančio kilometrų nuo Charkovo, turėtume būti po penkiolikos valandų, tačiau traukinio palydovas perspėjo, kad greičiausiai vėluosim 3–5 valandas. Reiškia nusigausim vidurnaktį, ir visą naktį dėl galiojančios komendanto valandos prasėdėsime ant stoties grindų, kaip ir daugybė kitų pabėgėlių.
Mano globotinės sako, kad tai niekis, joms miegojimas ant cementinių grindų jau įprastas, o lovos minkštumą jos kol kas prisimena vien sapnuose.
