Jo teigimu, Vakarų valstybės, be perstojo gabendamos ginklus, tarp kurių – jau ir sunkioji technika – į rusų kareivių niokojamą Ukrainą jau seniai peržengė V.Putino nubrėžtas raudonąsias linijas, rodydamos stuburą, kad nebebijo Rusijos grasinimų.
„Raudonos linijos jau seniai peržengtos, tik jos ne visos galbūt pasimatė“, – „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ sakė G.Razma.
Galimybės „žaibiškai smūgiuoti“ – neįmanomos?
Nors Rusija savo sukelto karo antrąjį etapą, sutelktą į Ukrainos rytus, pradėjo jau prieš kurį laiką, kol kas jokių didesnių proveržių įgyvendinti jai nepavyko. Prie to ženkliai prisidėjo ir kasdien į Ukrainą gabenami ginklai iš Vakarų valstybių.
Kaip neseniai nurodė V.Putinas, jei kas nors „iš išorės“ įsikiš į karą Ukrainoje ir kels strateginę grėsmę Rusijai, ši suduos „žaibiškus smūgius“. Tačiau, kas, jo manymu, yra strateginė grėsmė – nuspėti nėra lengva. Šie Rusijos prezidento postringavimai ir vėl sukėlė klausimų bangą, ar jis iš nevilties nesiims branduolinio ginklo.
Lietuvos karo akademijos instruktorius ir politikos mokslų doktorantas G.Razma pastebėjo, kad „žaibiškais smūgiais“ grasinanti Maskva neturi jokių tokius tikslus galinčių įgyvendinti pajėgumų, todėl tokie žodžiai – tušti ir skirti pagąsdinti, pagrasinti.
„Dabartinės agresijos dinamika rodo, kad iš tikrųjų Rusijos Federacija neturi taip vadinamų „žaibiško smūgiavimo“ pajėgumų. Norint „žaibiškai smūgiuoti“, būtina naudotis pranašesnėmis technologijomis. Ką mes šiandien matome, Rusijos Federacijos karinės struktūros rodo, kad jie gali kariauti tik vadinamą tipinį, tradicinį kariavimą“, – aiškino jis.
Anot eksperto, Rusijos pajėgoms trūksta manevro laisvės, greičio, ypatingai atsižvelgiant į Ukrainos geografinę būseną, kuri yra nepalanki staigiam puolimui, nes vandeningumas čia – apie 3,5 karto didesnis, nei Lietuvoje, todėl kariauti yra pakankamai sunku.
„Ką mes matome, – 60 dienų vyksta užstrigęs kariavimas, iš esmės didelių postūmių nėra. Šioje vietoje, kalbant apie „žaibiško kariavimo“ pajėgumus, vertinčiau, kad tai – daugiau baimės, mito funkcija apie kažkokią labai didelę galią turinčią valstybę“, – įsitikinęs G.Razma.
Lietuvos karo akademijos instruktorius atkreipė dėmesį, kad, kalbant apie branduolinius ginklus, Rusijai reikėtų turėti juos nešančias platformas, kurių negalėtų numušti Vakarų priešlėktuvinės gynybos sistemos.
„Buvo deklaruojama, kad jie turi kažkokių hypergarsinių raketų, tačiau daug ekspertų kvestionuoja tokio ginklo turėjimo galimybes. Todėl ir aš labai atsargiai tai vertinčiau. Mes visi įtikėjome tariamais pajėgumais, kurių, kaip matome, nėra“, – teigė jis.
Ar sulauksime branduolinio karo?
Rusijai į visas puses svaidantis grasinimais branduoliniu ginklu, G.Razma pabrėžia, kad jos karinės galios nereikia nei nuvertinti, nei pervertinti.
„Suvokti realią karinę galią nėra taip paprasta. Kol Rusijos Federacijos karinės struktūros nesusidūrė su lygiaverčiu priešininku, tol mes negalėjome pamatuoti, ko jos yra vertos. Šiuo atveju spekuliacijos, ką galėtų ar ko negalėtų padaryti jų smūgiai, yra laužtos iš piršto. Šiuo metu vyksta bandymas grasinti ir bauginti“, – svarstė pašnekovas.
Lietuvos karo akademijos instruktorius tvirtino manąs, kad raudonos linijos dėl Vakarų kišimosi į karą Ukrainoje, teikiant jai sunkiąją ginkluotę, kurias brėžė V.Putinas, jau yra peržengtos. Vakarai rodo, kad nebebijo V.Putino grasinimo branduoliniu ginklu ir yra pasiruošę jam atsakyti tuo pačiu.
„Kalbant apie valstybes, jeigu kažkuri valstybė deklaruoja raudonas linijas, šiuo atveju turbūt ryškiausi pareiškimai buvo Didžiosios Britanijos, tai čia yra klausimas, kiek ryžto turi valstybė tai padaryti (atsakyti branduoliniu ginku – red.), jeigu kažkas kažką padarys. Atgrasymas taip ir veikia – jeigu tu kažką darysi, tada aš tikrai taip padarysiu“, – dėstė jis.
Pasak G.Razmos, V.Putino grasinimų klausytis reikia, tačiau reikia mokėti ir tinkamai į juos atsakyti.
„Galime įžvelgti ir desperacijos, nes tradiciškai autokratiniai režimai, kurie išeina į karą ir jo nelaimi, tiesiog žlunga. Tai Rusijos prezidentui ir visam valdančiajam elitui yra egzistencinis klausimas. Desperacijos apimti žmonės, kaip ir valstybės, gali imtis kraštutinių priemonių.
Tačiau ar vertinčiau, kad tai (branduolinis karas, – red.) labiau yra derybinė pozicija, negu reali grėsmė“, – konstatavo ekspertas.
