Valstybės saugumo departamentas (VSD) paskelbė praėjusių metų veiklos ataskaitą ir su Antruoju operatyvinių tarnybų departamentu (AOTD) prie Krašto apsaugos ministerijos parengtą grėsmių šalies nacionaliniam saugumui praėjusiais metais vertinimą.
Dokumentų autoriai pripažįsta, kad jų turinys iš esmės toks pat, koks buvo iki dabartinės Rusijos invazijos į Ukrainą, iš pamatų pakeitusios visą saugumo situaciją regione ir visame pasaulyje.
Teisinamasi, kad dokumentai skirti praėjusiems metams aptarti, todėl duomenys buvo surinkti ir išguldyti iki vasario pabaigos.
Su tuo iš dalies išties galima sutikti.
Kita vertus, akivaizdu, kad vasario pabaigoje įvykęs sprogimas sukūrė beprecedentę situaciją, kuri galbūt net reikalauja, kad tokios tarnybos, viešai kreipdamosi į visuomenę, nukryptų nuo tradicinių formalumų.
Vadinasi, būtų natūralu, jei šių metų dokumentai būtų modifikuoti į analizę, ką Lietuvai ir pasauliui reiškia aktyviausioji karo Ukrainoje fazė, kaip ir kodėl ji prasidėjo ir iš esmės pakeitė saugumo ir geopolitinę aplinką, kuri buvo pastaraisiais metais.
Tai būtų svarbu jau vien dėl to, kad daugybė baimių ir įtampų, kurias karas sukėlė visuomenėje, niekur nedingo, jos kaupiasi toliau.
Negana to, daugėja požymių, kad karas įžengia į kruviną aklavietę ir greičiausiai užsitęs ilgiau nei visus šiuos metus.
Garsėja prognozės, kad karas gali peržengti Ukrainos sienas Moldovos, jos Padniestrės regiono, Baltarusijos ar net kurios nors kaimyninių NATO šalių kryptimi. Arba gali prasidėti tiesioginis NATO ir Rusijos susidūrimas Ukrainoje.
Bet karą Ukrainoje ir galimus jo padarinius galima aptikti iš esmės tik dokumentų pradžioje – VAD ir AOTD vadovų įžanginiuose žodžiuose.
Matyt, todėl, kad tuos tekstus buvo lengviau pataisyti nei pačias ataskaitas.
Pavyzdžiui, VSD vadas D.Jauniškis tiesiog pakartojo, kad Lietuvą gina NATO skydas, ji yra saugi, nors Rusijos invazija, pasak jo, ir sugriovė visą Europos saugumo architektūrą.
Net ir iš principo su tuo sutinkant vis dėlto norėtųsi detaliau sužinoti, kaip VSD ir AOTD vertina pagrindines dabartines tendencijas karo zonoje, taip pat dabartinius ir būsimus Rusijos bei Baltarusijos veiksmus Lietuvos ir kitų regiono valstybių atžvilgiu, Kremliaus režimo būklę ir perspektyvas, Vakarų vaidmenį.
Belieka tikėtis, kad visus šiuos dalykus saugumiečiai ir kariniai žvalgai išguldo slaptose ataskaitose valstybės vadovams.
Tuo metu paviešintoje ataskaitoje kalbama apie tą Maskvos ir Minsko keliamų grėsmių tikrovę, kuri buvo iki invazijos pradžios, apie karą kalbant tik kaip apie galimą grėsmę.
Konstatuojama, kad režimai vis labiau susisaisto tarpusavyje Baltarusijai tampant galutinai pavaldžiai Rusijai – abu vis labiau brutalėja ir užveržia paskutinius varžtus.
Taip pat tvirtinama, kad režimai toliau tęsia agresyvią žvalgybinę ir kitokią veiklą prieš Lietuvą, kuri, kita vertus, buvo šiek tiek suvaržyta pandemijos.
Šiemet jau kaip lygiavertė Baltarusijai ir Rusijai grėsmė iškeliama ir Kinija.
Ji net nevengiant politinės retorikos kritikuojama dėl „neadekvataus“ atsako į Lietuvos veiksmus Taivano atžvilgiu.
Bet kokiu atveju iš esmės jau pasenusio Lietuvos žvalgybos tarnybų teksto viena įdomiausių dalių yra susijusi su šalies vidaus padėtimi ir atmosfera, kurią karas Ukrainoje šiuo metu yra pastūmėjęs į antrą ar net trečią planą.
Tarnybos bene pirmą kartą taip griežtai paskelbė, kad ant vadinamųjų „kultūrinių karų“, dar visai neseniai siaubusių Lietuvą, bangos iškilę senieji ir naujieji radikalai, vienijami „šeimų maršo“, yra ne mažesnis, o gal net didesnis pavojus nacionaliniam saugumui nei, tarkime, islamiškieji ar kokie nors kitokie radikalai.
Dokumente teigiama, jog taip yra ne tik ir net ne tiek dėl to, kad šiais veikėjais gali naudotis priešiškos žvalgybos ar propaganda, – kaip tik atvirai pripažįstama, kad tiesioginių ryšių tarp šių pavojingų asmenų, net riaušių prie Seimo organizatorių ir Rusijos ar Baltarusijos specialiųjų tarnybų taip ir nenustatyta.
Tačiau teigiama, jog mūsiškiai radikalai agresyvėja taip smarkiai, kad net ketina ir gali surengti net kokią nors ginkluotą provokaciją.
Artimoje perspektyvoje bus bandymų surengti teroro aktą prieš tautines ir religines mažumas, pabėgėlius, žmogaus teisių srityje veiklą vykdančius valstybės tarnautojus arba visuomenininkus – dokumente apibrėžiami galimi taikiniai.
Šitaip tarnybos įgarsino jau senokai politikos užkulisiuose ir viešosios erdvės paraštėse sklandžiusias analogiškas prognozes, jose dar būdavo įvardijami ir konkretūs politikai, prieš kuriuos esą gali būti nukreipti tokie išpuoliai.
Žinoma, šios grėsmės lygis priklausys ir nuo to, ar Lietuvoje vėl ims kilti įtampa, kuri dėl žmogaus teisių klausimų buvo susikaupusi pandemijos metu, taip pat prieš prasidedant Rusijos invazijai į Ukrainą.
O ta įtampa greičiausiai neišvengiamai atgis.
Taip vyks ir dėl to, kad Seime vėl atsinaujins valdančiųjų pastangos užtikrinti seksualinių mažumų teises ir kovoti prieš smurtą šeimose, ir dėl to, kad vis labiau artės rinkimai, aštrės vidaus ekonominės ir socialinės krizės.
Pagaliau ir dėl to, kad karas Ukrainoje ims trauktis iš viešosios erdvės epicentro, o į jį sugrįš senoji kasdienybė su savo problemomis.
