Mečys Laurinkus. Senovės baltų religinės bendrijos „Romuva“ klausimas ir jo sprendimas

Tebebanguoja senovės baltų religinės bendrijos „Romuva“ valstybinio pripažinimo procesas. Karo štormų Ukrainoje fone jis daug ramesnis, o kartais išvis negirdimas. Bet 2019 m. bendrijai padaryta neteisybė Europos žmogaus teisių teismo (EŽTT) sprendimu turės būti ištaisyta ir, atrodo, dar šioje Seimo sesijoje.

Mečys Laurinkus.<br>V.Skaraičio nuotr.
Mečys Laurinkus.<br>V.Skaraičio nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

May 15, 2022, 5:48 PM

Jei taip neatsitiks, teks aiškinimo, švietimo, įtikinėjimo stacijas pradėti iš naujo.

Religinių bendruomenių pripažinimo kelias visada nelengvas. Bendrija „Romuva“ atsirado valstybinio ateizmo siautėjimo laikais, daliai Lietuvos inteligentijos atsisukus į savo kultūros senovines religines ištakas. Po daugiau nei 20 metų sovietinio persekiojimo, atkūrus nepriklausomybę, „Romuva“ įregistruota 1992 m. Pagal Lietuvos įstatymus ji laukė dar 25 metus, kol bus valstybės pripažinta.

Seimas 2019 m. birželio 27 d. nusprendė valstybės pripažinimo šiai religinei bendrijai nesuteikti. Romuviečiai pasiskundė EŽTT. Atsakymas, gal ir pačių nukentėjusiųjų nuostabai, buvo greitas. 2021 m. EŽTT byloje „Senovės baltų religinė bendrija „Romuva“ prieš Lietuvą“ (tiesą sakant, keistokas bylos pavadinimas. – Aut.) nustatė, kad Seimas pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas.

Nemažai apie tai jau kalbėta, neverta sąvokose painiotis. Aišku viena – EŽTT „Romuvos“ ideologija nedomina, tuo neturėtų užsiimti ir Seimas, valstybė, žinoma, jeigu neprieštaraujama Lietuvos įstatymams.

Akivaizdu, kad romuviečių idėjos Konstitucijai neprieštarauja. O štai Lietuvos įvesti išbandymai laiku ir apimtimi, kada naujų religinių bendrijų tikintieji tokiais iš tikrųjų galėtų tapti, kelia abejonių dėl atitikimo Konstitucijai.

Kiek buvo pradžioje Jėzaus Kristaus šalininkų, žinome.

Jokių akademijų, išskyrus Šventojo Rašto žinovus, tuo metu nebuvo, kad patvirtintų Kristaus idėjų istorinį tęstinumą. Po dviejų tūkstančių metų F.Nietzsche tik tiek ir pasakė: buvo vienas krikščionis ir tą patį prikalė.

Asmeniškai esu už Prikaltąjį prie kryžiaus. Tačiau atidžiai išklausau ir kitus, stengiuosi suprasti, ką jie sako. Iš esmės esu religinis liberalas.

Ne mano sugalvotas terminas, bet geras. EŽTT mandagiai paprašytas persvarstyti „pripažinimą“, Seimas pasielgė garbingai, nors ir nepradėjo muštis į krūtinę, – nutarė pradėti diskusiją apie sudėtingą ir visokeriopai subtilų objektą – tikėjimą ir jo įteisinimą valstybiniu lygiu.

Į Seimo tribūną pakviečiami teisininkai ir religijų įvairovės tyrėjai.

Tai, kas girdėjosi iš Seimo tribūnos, kaip diena ir naktis skyrėsi nuo emocijų ta pačia tema, reikštų prieš dvejus metus. Seimo Žmogaus teisių komitetui ir jo pirmininkui T.V.Raskevičiui diskusiją pavadinus „Teisiniai ir istoriniai valstybės pripažinimo suteikimo religinėms bendruomenėms aspektai“ pasisekė kvalifikuotų pasisakančiųjų pagalba tinkamai įvertinti, nesumenkinti romuviečių intencijų ir drauge atskleisti teisines problemas pripažįstant naujus tikėjimus, ypač kai tai paliečia visuomenės socialinį ir dvasinį gyvenimą, švietimą.

Nors valstybės pripažinimas nesuteikia religinėms bendrijoms tokio pat statuso ir tokių pat privilegijų, kokias turi valstybės pripažintos tradicinės Lietuvoje religinės bendruomenės ir bendrijos, vis dėlto suteikia kai kurių privilegijų, galinčių kelti klausimų įvairiems gyventojų sluoksniams, siekti platesnio paaiškinimo, ką tai reiškia, kaip reaguoti, kaip pasirinkti leidžiant vaikus mokyklose į tikybos pamokas.

Pripažinta bendrija galėtų sudaryti santuokas, turėtų teisę mokyti tikybos ir religinių apeigų mokyklose, turėti privalomą laiką LRT. Ne taip jau mažai – kur kas aukštesnis visuomeninis raiškos lygis, nei apeigos piliakalnių aikštelėse ar eitynės gatvėse.

Iškiltų klausimų ir istorijos mokytojams, vertinantiems senuosius Lietuvos ikikrikščioniškus tikėjimus, juolab kad Lietuvos istorikų požiūris gana rezervuotas. „Pagonių tikėjimas nepasiekė religijos lygio, kulto tarnai netapo Bažnyčia“, – rašė iškiliausias mūsų laikų Lietuvos istorikas E.Gudavičius.

Kadangi siekiantieji pripažinimo įvardija save „senovės baltų religine bendrija“, natūralu klausti, kokiu lygiu ji yra istoriškai tęstinė.

Kiek man yra žinoma, „Romuva“ savo religinių idėjų nesieja tiesiogiai su folkloriniu praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio Lietuvos sąjūdžiu ar kokia nors viena senovės baltų religijos rekonstrukcijos koncepcija.

Tai greičiau įvairių istorinių tyrinėjimų paveikslas, papildytas savomis dabartiniams laikams pritaikytomis nuostatomis, kurios išdėstytos bendrijos įkvėpėjo J.Trinkūno bei sekėjų knygutėje „Baltų religija šiandien“.

Būtent šiandien, ne vakar, ne prieš tūkstantį ar daugiau metų. „Kiekvieno lietuvio širdyje slypi prigimtinė Protėvių religija, – rašoma joje. – Baltų religija – tai prigimtinis lietuvių tikėjimas, vadinamas įvairiai, kartais pagonybe arba senovės lietuvių religija.

Per daugelį šimtmečių lietuviai išsaugojo savo gelminę religiją, kaip ir supratimą apie dorą ir garbingą gyvenimą.

Religijos esmė neatskiriama nuo dorovės. Pagarba, dėkingumas, meilė buvo būdingi žmogui visais laikais. Protėvių religija – tai mūsų būties esmė.“

Nors šiais laikais ir neįmanoma išvengti sąvokų paaiškinimo, vis dėlto romuviečių intencija graži ir atitinka vis labiau Europoje populiarėjančius neopagoniškus judėjimus, apie tai parašyta jau daug įdomių studijų.

Tikiuosi, kad Seimas, pradėjęs rimtą diskusiją, į šį platų kontekstą atsižvelgs.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.