Buvau jaunas ir jau tada visus erzindavau ne už pinigus, bet iš pašaukimo, esu sakęs tais laikais, kad emigravau todėl, kad Vakaruose linksmesnės šventės, o pas mus – vien raudos Sausio 13-osios tema.
Galėjau nebaudžiamas taip kalbėti, nes esu laisvės kovų veteranas, tą pačią Sausio 13-ąją pasitikęs fronto linijoje S.Konarskio gatvėje, kuri mums buvo gal truputį kaip „Azovstal“ plieno lydykla Mariupolyje, tik be tokių aukų. Juokauti galima apie ką tik nori, tik reikia žinoti, kad ir pasekmės juokaujančiam gali būti visokios.
Tik šį kartą, nors tu ką, neišeis labai jau komiškai, nes kažkaip arti širdies prabraukė. Taip, ir aš turiu širdį, nors jums taip ir neatrodo.
Daugelis manote, kad rašantys žiniasklaidoje neturi širdies ir pas mus viskas tik dėl pinigų ir dėl reitingų. O ar kada nors pagalvojote, jog mes uždirbame iš to, kad pasakojame apie tai, kas mums labiausiai skauda?
Žurnalistas yra tas pats luošys, elgetaujantis prie šventyklos, rodantis praeiviams subjaurotas galūnes. Tik mes rodome jums savo supjaustytą, randais išmargintą sielą.
Jei nors kiek domitės mano gyvenimu (nežinau, kodėl turėtumėte), pastaruosius devynis mėnesius keliavau po Europą.
Jau turbūt pasakojau: išvykome be priežasties dviem trims mėnesiams, kelionė buvo ilga ir sudėtinga, per daugelį šalių, keitėme vilas ir pajūrius – tai kalnų ežerai, tai Viduržemio jūra, tai Atlantas.
„Kaip atostogos?“ – klausinėjo daugelis, o aš niršau: kokios atostogos, ar atrodau milijonierius, kad galėčiau devynis mėnesius atostogauti?
Tiesiog gyvenau kaip klajoklis be vietos (yra net toks terminas šiais laikais, kai jauni žmonės, dirbantys dizaineriais ir programuotojais, bastosi po tailandus bei vietnamus ir vadina save skaitmeniniais klajokliais, maniau, kad tai labai pretenzinga, kol pats toks netapau), dirbau ir vykdžiau tris pagrindinius tikslus, kuriais jums bus sunku patikėti. Tiksliau – bent vienu iš jų.
Žinoma, pirmasis – rinkti mintis naujiems rašiniams.
Man visą laiką reikia naujų vaizdų ir idėjų (pavyzdžiui, kad Portugalija yra nuostabiai Ukrainą palaikanti valstybė, o Prancūzijoje visi kalba tik prancūziškai, net vaistininkai neapverčia liežuvio angliškai, visai kaip kokiame nors Urugvajuje).
Pirmasis tikslas pavyko – dabar idėjos lenda per ausis. Užrašų knygelės pilnos minčių.
Antrasis tikslas buvo sveikai gyventi. Ne visada taip gerai tvarkiausi su svoriu kaip dabar (šio laikraščio leidėjai man nuolatos tai primena: jie turi nemažai nuotraukų iš senesnių laikų, kurias norėčiau kur nors užkišti, ir pykčiau ant fotografo, kam tokias padarė, jei R.Danisevičius nebūtų mano bičiulis ir jeigu mano išvaizda nebūtų grynai mano paties reikalas ir atsakomybė).
Vaikščiojau užsieniuose po Alpes, pajūriais, vandenyno pakrante po dvidešimt tūkstančių žingsnių kasdien, kelias poras sportbačių sudrožiau į skutus, kilnojau sunkumus ir kitaip jauninau organizmą.
Pasiektu tikslu esu patenkintas: kaip tik prieš parašydamas šį straipsnį gavau Švenčionyse naują tapatybės kortelę, ir nuotrauka tikrai geresnė negu ta, kaip atrodžiau prieš dešimtmetį.
Kodėl Švenčionyse, paklausite? Nes Vilniuje neprasimuši.
Naudodamasis proga noriu pasakyti, kad migracijos darbuotojos, dirbančios Švenčionių policijos nuovados patalpose, yra draugiškiausios ir maloniausios iš visų, kurias sutikau gyvenime.
Perduodu joms linkėjimų, taip pat tam vyriškiui, kuris koridoriuje manęs klausė, ar aš Užkalnis, ir domėjosi, kodėl neinu be eilės, lyg aš būčiau kokia pasipūtusi garsenybė, kuri visur duris kojomis atidarinėja.
Trečiasis ilgosios kelionės tikslas buvo geresnis mudviejų su drauge mylimų šunų, kuriems Lietuvoje nėra idealiai smagu, gyvenimas, nes jie jaučia didelę įtampą, kuri tvyro tarp žmonių gatvėse ir net parkuose.
Lietuvoje vežioju juos kasdien į miškus, vaikštome po samanas ir kankorėžius (kažkur prie Vievio, taip toli, lyg benzinas būtų nemokamas) arba jie žaidžia savo sodyboje, kurią esame jiems nupirkę Vilniaus rajone.
Tačiau mūsų šunų psichologas sako, kad Lietuvos keturkojų nervingumas nėra prasimanymas. Užsieniuose šunys atsigauna. Ten įtampa mažesnė, stresas ne toks, o jau Sicilijoje yra visiškas atsipalaidavimas – ten šuniukai buvo išmokę net kačių nepulti.
Mūsų šunys nervingi ne todėl, kad šeimininkai nestabilūs (na, gal iš dalies ir todėl), o todėl, kad abu yra iš prieglaudų, jų vaikystė buvo sunki.
Tad įsivaizduokite, kaip turėjau jaustis, kai grįžau į Lietuvą ir pamačiau žiniasklaidoje, kad toliau masiškai nuodijami šunys, kad pamišę žmonės mėto užnuodytą mėsą (nesakysiu, kur, nedarysiu jiems reklamos).
Taip, sunku patikėti, bet tai tikrai vyksta.
Žinau visokių paaiškinimų, bet nė vienas jų netenkina, kaip netenkina nė vienas iš paaiškinimų, kodėl V.Putinas turėjo pulti Ukrainą.
Visi žmonės, kurie nuodija šunis ir (arba) kates, mano darą gerą darbą: ar su benamiais keturkojais kovoja, ar kokiai nors senolei katės sujaukė darželį po daugiabučio langais, ar šiaip žmonės, kurie nepatenkinti Lietuva, pensija, Landsbergiu, Vyriausybe, policija, poliklinika, tokiu būdu kerštauja.
Jų intencijos geros, bet jų nusikaltimų rezultatai pragariški.
Kraupu ir pasišlykštėtina, kad Lietuvoje, kuri taip užaugo ir taip susitvarkė, palyginti su tuo, kas buvo prieš tris dešimtmečius, kurioje žmonės įprato nebešiukšlinti, duris uždarinėti ir padėti kitam neatlygintinai, kurios žmonės dešimtis milijonų eurų aukoja Ukrainos gynybai, padeda tūkstančiams pabėgėlių, vėl ima ir pasirodo tokie barbariški viduramžių elgesio modeliai kaip naminių gyvūnų nuodijimas.
Čia net ne sovietinis kasdienis vandalizmas, toks kaip šlapinimasis liftuose, degančių degtukų lipdymas prie lubų laiptinėse ir taksofonų ragelių nutraukymas. Čia tikrai viduramžiai su baisiomis pramogomis turgaus aikštėse arba antikos žiaurumai ir gladiatorių kautynės.
Kas toliau? Raganų deginimas ant laužo, mirties bausmė ketvirčiuojant, kartuvės miestų aikštėse? Galbūt gyvų keturkojų aukojimas dievams ant pagonių aukurų?
Rimtai, negi toks menkas civilizacijos ir žmogiškumo sluoksnis?
Suprantu, kad kai kuriems iš jūsų nebus jauku lyginti žmonių kančias ir mirtis su pramoginiu, žiauriu, beprasmišku ir psichopatija dvelkiančiu svetimų gyvūnų naikinimu (beje, nuodijami ne benamiai keturkojai, nors ir jų nėra jokio pagrindo skriausti, o šeimininkus turintys gyvūnai).
Bet kuo toks elgesys skiriasi nuo civilių namų bombardavimo raketomis Ukrainoje, gyventojų šaudymo surišus rankas už nugaros, skalbyklių ir unitazų plėšimų iš namų ir kitokio tamsaus barbariškumo gaivalo?
Nesiskiria nei smarkiai, nei nesmarkiai. Tas pat urvinis elgesys, žiaurumas dėl žiaurumo bailiai puolant tuos, kurie negali apsiginti ir net nebando gintis.
Paklausite manęs: ką mes galime padaryti? Negalima nieko padaryti tik tada, jei nieko nedaroma ir nesiruošiama daryti.
Taip pat kone tris dešimtmečius buvo kalbama, kad nieko negalima padaryti su Vilniaus taboru, kuris prekiavo narkotikais sostinėje kaip koks mažasis Kabulas prie Kirtimų.
Gyvūnų nuodijimo kampanijos, vykdomos ligonių, nėra tik straipsnių portaluose tema, tai gali ir turi būti prioritetas – ir rengiant atitinkamus įstatymus, ir teisėsaugos darbe.
Kažkada pavyko sutvarkyti brakonierius (turbūt vienintelis geras buvusio aplinkos ministro V.Mazuronio darbas) – per drakoniškas baudas, kai kelios žuvys kainuoja butą. Taip ir šiandien, jei nuodijimo entuziastės pensininkės žinotų, kad bausmė bus žiauri, dusyk pagalvotų prieš mėtydamos paštetą su nuodais.
