Politologai vieningai sutaria, kad prezidento reitingams didžiausią postūmį suteikė jo veikla vykstant karui Ukrainoje. Anksčiau G.Nausėdai buvo priekaištaujama dėl lyderystės stokos, o Rusijos agresija sudarė jam sąlygas aktyviai veikti tarptautinėje arenoje.
Užsienio vizitai, apsilankymas Kijeve, ryžtingi Rusijos vertinimai, pareiškimai prieš bet kokį nuolaidžiavimą Maskvai ir raginimai didinti paramą Ukrainai nuolat atsiduria žiniasklaidos akiratyje ir atliepia daugumos Lietuvos žmonių nuotaikas.
Paaštrėjusi geopolitinė padėtis sumažino ilgai tvyrojusią įtampą tarp G.Nausėdos ir valdančiųjų. Pamirštos ir kelis mėnesius trukusios kovos, kas turėtų atstovauti Lietuvai Europos Vadovų Taryboje (EVT). Šią teisę išsaugojo prezidentas.
Paprastai Lietuvoje nekyla didelių nesutarimų užsienio politikos klausimais. Pirmieji G.Nausėdos prezidentavimo metai, kai dirbo S.Skvernelio vadovaujama Vyriausybė, praėjo daugmaž taikiai ir tik į jų pabaigą kilo konfliktas šalies vadovui ėmus reikalauti atleisti susisiekimo ministrą J.Narkevičių.
Bet premjeras S.Skvernelis nesutiko pašalinti Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos deleguoto politiko tvyrant grėsmei, kad dėl to gali iširti valdančioji koalicija.
Tai įplieskė įtampą tarp prezidento ir Vyriausybės, pakenkė buvusiems valdantiesiems per Seimo rinkimus.
Vis dėlto užsienio politikai šie nesutarimai neatsiliepė ir ginčų dėl jos nekilo, tuometė valdančioji dauguma neįžvelgė ir jokios problemos, kad Lietuvai EVT atstovauja tik prezidentas.
Užsienio reikalų ministras L.Linkevičius, ėjęs šias pareigas ir šaliai vadovaujant D.Grybauskaitei, beveik taip pat uoliai laikėsi ir G.Nausėdos braižomų tarptautinės politikos gairių kaip ir jo pirmtakės laikais.
Tačiau pasikeitus vyriausybėms labai greitai ir dėl užsienio politikos kilo kibirkščių tarp prezidento ir valdančiosios daugumos.
Gal turėjo įtakos tai, kad, pasak neoficialių kalbų, G.Nausėda mėgino įpiršti valdantiesiems kitą asmenį vadovauti Užsienio reikalų ministerijai, bet ministru tapo konservatorių lyderis G.Landsbergis.
Sprendžiant diplomatijos problemas šis politikas demonstruoja turbūt didžiausią savarankiškumą per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį, nors užsienio politikai pagal Konstituciją vadovauja prezidentas.
Konservatoriai per ankstesnę savo valdymo kadenciją nedelsdami atleido šiokį tokį savarankiškumą drįsusį parodyti užsienio reikalų ministrą V.Ušacką vos jo galvos 2010 metais pareikalavo D.Grybauskaitė.
Vėl grįžę į valdžią su G.Nausėda jie elgėsi priešingai – ne tik mėgino jį išstumti iš EVT, bet ir nederino sprendimų.
Bent taip galima manyti apie neoficialias Kinijos ekonomines sankcijas sukėlusį ir rimtus vidinius politinius nesutarimus įplieskusį sprendimą leisti Vilniuje atidaryti Taivano atstovybę ne jo sostinės Taibėjaus, o tarptautinės bendruomenės nepripažįstamos šios šalies vardu.
Šie sprendimai užsienio reikalus įtraukė į vidaus politinių kovų areną, sukėlė ir neįprastai didelį visuomenės susidomėjimą tarptautiniais santykiais.
G.Nausėda, nors ir nesiėmė atvirai kritikuoti žingsnio atidaryti Lietuvoje Taivano atstovybę, pasistengė paskleisti žinią, kad Kinijos pyktį įplieskęs jos pavadinimas nebuvo su juo suderintas.
Tokia priešprieša ir užsienio politikos klausimais, kai nuolat prezidento kirčių sulaukdavo pandemijos valdymo politika, sukėlė ir taip įsitempusiai visuomenei dar daugiau nerimo, smukdė tiek Vyriausybės, tiek šalies vadovo reitingus, ypač kai ir didžioji dalis politikos apžvalgininkų kiekviena proga kritikavo G.Nausėdą.
Susidaro įspūdis, kad karas Ukrainoje privertė prezidentą ir valdančiąją daugumą sudaryti taiką ir visą dėmesį nukreipti į pastangas stabdyti Rusijos agresiją.
Aišku, negalima tvirtinti, kad G.Nausėda praleidžia visas progas oponuoti valdantiesiems, tai būtų net ir kenksminga demokratijos požiūriu.
Pavyzdžiui, šalies vadovas ne kartą pareiškė, kad Vyriausybės infliacijos poveikio slopinimo priemonės vėluoja, pats teikė siūlymus, kurie nesulaukė pritarimo, bet skatino ieškoti sprendimų.
Vienaip ar kitaip, visuomenės nuomonės tyrimai rodo, kad žmonės nori darnesnių prezidento ir valdančiosios daugumos santykių, – aprimus nesutarimams smarkiai pakilo šalies vadovo populiarumas, o ministrų kabineto nustojo smukti.
Sunku tikėtis daugiau, kai visuomenę baugina pašėlusiai kylančios kainos, o už jas atsakinga laikoma Vyriausybė.
Regis, stebėdami Ukrainą prislėgusias karo baisybes žmonės brangina tai, kad Lietuva gali gyventi taikos sąlygomis ir pasisako už politinį stabilumą.
Šalies lyderiu tarptautinėje arenoje tapęs G.Nausėda visuomenei, matyt, atrodo stabilumo garantas, tinkamai atliekantis savo pareigas, nors kartais jam ir priekaištaujama dėl ryžto stokos.
