Apie tai pašnekovė kalbėjo „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Nauja diena“.
Prašo pačios įvairiausios pagalbos
Pasak L.Lesauskaitės, šiandien Lietuvoje užregistruotų ukrainiečių skaičius viršija 54 tūkstančius, tačiau dabar atvykstančiųjų srautas jau visai kitoks.
„Pirmais mėnesiais per dieną būdavo užregistruojami keli tūkstančiai, dabar tikrai yra daug mažiau žmonių. Bet galima tokią tendenciją pasakyti, kad šiuo metu daugiau atvyksta iš Mariupolio, Charkovo – būtent tų miestų, kurie turbūt yra labiausiai nukentėję, ir kadangi tie koridoriai yra truputį atlaisvinti, tai žmonės atvyksta, ir tikrai jiems reikia pačios įvairiausios pagalbos.
Yra nemažai žmonių, kurie ilgai buvo rūsiuose, nematė dienos šviesos, yra įsibaiminę, tai matome, kad psichologinė situacija tikrai nėra gera. Žinoma, reikia ir materialios pagalbos, ir apgyvendinimo“, – pasakojo Raudonojo Kryžiaus atstovė.
Ji pridūrė, jog ukrainiečiai dabar yra pasklidę po visą Lietuvą, nėra susikoncentravę tik didmiesčiuose, tačiau natūralu, kad didžioji dalis jų išreiškė norą gyventi būtent juose.
„Iš buvusių 7 registracijos centrų liko trys – Vilniuje, Kaune ir Alytuje. Ten mes sutinkame visus, kurie atvyksta. <...> Apgyvendiname, priimame, duodame maistą, higienos priemones, drabužius. Tai tokia pagalba yra kitokia, labiau informavimo, nes reikia pripažinti, kad didieji miestai turi įvairias iniciatyvas, labai daug organizacijų ir žmonių nori padėti, tai jie prasisklaido.
Bet jei kalbame apie regionus, tai tikrai į mus kreipiasi dėl pačių įvairiausių dalykų – dabar žmonės kreipiasi dėl skėčių, nes labai lietingi orai, tai skėtis, atrodo, kiekvienas jį turime savo namuose, bet į Lietuvą atvykę ukrainiečiai tikrai skėčio nepasiėmė.
Tikrai prašo tokių jau lengvesnių rūbų – sportinių drabužių, sportbačių, lengvesnių striukyčių, nes atvyko su žieminiais drabužiais, gavo šiltus drabužius iš lietuvių, o dabar garderobą reikia pakeisti. Mažesniuose miestuose kreipiasi dėl įvairiausių daiktų vaikams – vežimėlių, kėdučių ar žaislų.
Dažnai kreipiasi ir dėl maisto, nes regionuose ne visi gali dirbti, tikrai nėra taip lengva rasti darbo“, – vardijo L.Lesauskaitė.
Taip pat, Raudonojo Kryžiaus komunikacijos vadovės teigimu, pastebima ir nauja tendencija – į Lietuvą atvykusios ukrainietės jaučiasi vienišos, tad nori rasti draugiją ir tiesiog pasikalbėti su kitais žmonėmis.
„Kadangi didžioji dalis ukrainiečių yra moterys, tai jos kreipiasi pas mus tiesiog dėl pabendravimo, nes jau pradėjo jaustis didelis vienišumas. Nežinomybė dėl vyrų, nežinomybė dėl giminaičių, mažesniuose miestuose yra mažiau ukrainiečių, o tai reiškia, kad mažiau yra su kuo pabendrauti, pasibėdavoti. Tai kartais ateina atsigerti arbatos ir pasišnekėti, net ir tokią pagalbą pradėjome teikti“, – pasakojo L.Lesauskaitė.
Pasak pašnekovės, Lietuvos teikiama parama vis dar tobulinama – pavyzdžiui, dabar ukrainiečiai gauna specialias higienos korteles, su kuriomis patys gali eiti į parduotuvę ir savarankiškai išsirinkti, kokių priemonių jiems reikia.
Iš streso moteris neigė, kad yra nėščia
Visgi pirmosios karo dienos ir savaitės, anot L.Lesauskaitės, atrodė gerokai prasčiau.
„Daug chaoso, daug streso ir įtampos. Jeigu iki karo Ukrainoje turėjome 3 tūkstančius savanorių, bet ir tai buvo pakilimas dėl pandemijos ir migrantų krizės, tai šiandien turime 17 tūkstančių. Daug savanorių, daug skambučių, tai su kolegomis juokavome, kad žmonės nori tarsi „įsižeminti“ – pajausti, kad kažką nori ir gali daryti čia ir dabar.
Būdavo ir tokių piktų skambučių, kad „kodėl jūs mums neskambinate, mes norime padėti“. Dabar tokių skambučių nebėra, ir savanoriai nebe taip atsiliepia, bet tokia buvo pradžia. Paramos plūsdavo daug. Dabar pagalbos reikia ne ką mažiau, bet mes jau apsipratome, procesai įsisukę, ir tiesiog yra lengviau darbuotis, koordinuoti ir priimti paramą, paskirstyti resursus“, – kalbėjo Raudonojo Kryžiaus atstovė.
Nors šios organizacijos duomenų bazėje ir registruota apie 17 tūkstančių savanorių, pasak L.Lesauskaitės, sunkumų jau tikrai kyla.
„Turime pripažinti, kad vasara, atostogos, grįžimas į savo rutiną, pripratimas prie temos ar tiesiog nuovargis dėl karo Ukrainoje tikrai pasunkina darbą, ir ne visada surenkame tas pamainas, ne visada savanoriai atsiliepia, arba atsiliepia ir neateina. Matome tendenciją, kad didelė dalis žmonių yra tų pačių, kurie savanoriauja nuo karo pradžios. Tai jie taip įsisuko, įsitraukė, ir jiems jau sunku atsitraukti“, – pastebėjo ji.
Pašnekovė pridūrė, kad ženkliai krito ir lietuvių aukojimo tempai.
„Jeigu pirmaisiais mėnesiais sumos buvo milžiniškos, tai šiandien tikrai tempas yra labai labai mažas. Galbūt dalis žmonių jau paaukojo tiek, kiek galėjo, nebegali sau to leisti, kiti planuoja atostogas, kiti galbūt aukoja skirtingoms organizacijoms.
Tai yra sudėtinga, ir, aišku, mes suprantame, negalime pykti ir skųstis, bet reikia turbūt žmones paraginti ir paskatinti pamatuoti savo galimybes ir resursus – galbūt per mėnesį skirti eurą, du ar penkis, bet tai daryti nuolat, nei vieną kartą paaukoti didelę sumą ir sakyti, kad viskas, negaliu. Organizacijoms, kurios kasdien padeda, geriau yra gauti po mažą injekciją iš kiekvieno, nei vienu kartu“, – pažymėjo L.Lesauskaitė.
Raudonojo kryžiaus draugijos, jos teigimu, veikia beveik 200 pasaulio valstybių, o karo Ukrainoje metu ši organizacija galiausiai pademonstravo tvirtą vienybę.
„Turime federaciją ir komitetą. Su komitetu buvo įvairiausių situacijų ir skandalų pačioje karo pradžioje, bet turbūt reikėjo, kad tos emocijos praeitų, ir mes matome, kad šiandien komiteto žmonės turbūt yra pagrindiniai, kurie padeda žmones evakuoti, ir visą tą laiką vedė tikrai nelengvas derybas tam, kad koridoriai iš tiesų būtų saugūs, kad būtų galima saugiai evakuoti žmones, o ne statyti juos į dar didesnę riziką.
Matėme, kad pirmieji mėnesiai emociškai buvo beprotiškai sunkūs, žmonės tapo pikti, atsirado daug reikalavimų iš visų visame pasaulyje. Tai jau praėjo, kažkaip dirbame toliau“, – sakė ji.
Pasak L.Lesauskaitės, Lietuvos savanoriai susidūrė ir su nemenkais emociniais iššūkiais, kaip pavyzdį ji pateikė vieną giliai atmintyje įsirėžusią situaciją.
„Turėjome vieną atvejį, kur tikrai sukome galvas, ką daryti: atvyko moteris, kurios vyras kariauja, ji buvo praktiškai 9 mėnesį nėščia. Ji verkia, yra pasimetusi, ir matome, kad jai reikia medikų pagalbos, bet ji iš to susijaudinimo neigia, kad yra nėščia. Tiesiog nenori vykti į ligoninę, ir sako: „Ne, aš nesilaukiu“. Ji paskendusi ašarose, ir ką daryti?
Kažkaip psichologai nuramino, pavyko ją nuvežti į ligoninę, bet tokių atvejų būna bene kasdien. Psichologinė situacija nelengva, nes žmonės bijo griaustinio, fejerverkų, vaikai išsigąsta rimtesnių smūgių. Iššūkių tikrai daug“, – dalijosi Raudonojo Kryžiaus komunikacijos vadovė.
Nors situacija šiuo metu ir stabilizavosi, ji pripažino, kad vis dar reikia ruoštis įvairiems scenarijams.
„Mes neužmiegame su tais 54 tūkstančiais ukrainiečių Lietuvoje, nes karas nesibaigia, situacija negerėja, ir nežinome, kada vėl gali plūstelėti žmonių skaičius čia į Lietuvą. Taip, dalis grįžta, važiuoja į vakarų Ukrainą, kuria ten gyvenimus, tačiau bet kada gali žmonės vėl plūstelėti, tai mes nuolat apie tai galvojame ir tam ruošiamės“, – tvirtino L.Lesauskaitė.
