Sigitas Parulskis. Žmogiškumo bankrotas

Vaikų gynimo dieną galvoju – nuo ko mes tuos vaikus giname? Na, gerai, nuo iškrypėlių, nuo išnaudojimo, nuo bado, skurdo ir pan. Bet juk visa tai ir yra „mes“, suaugusiųjų pasaulis, kuris vaikui pavojingiausias, išeitų, kad labiausiai vaikus turime ginti nuo savęs pačių. Labiausiai vaikai ir kenčia ne nuo kažkokių paslaptingų pedofilų klanų, o nuo tėvų, nuo mūsų neurozių, egoizmo, tamsumo, krūvos kompleksų ir neišsipildymų.

Vaikų gynimo dieną galvoju – nuo ko mes tuos vaikus giname?<br>G.Bitvinsko asociatyvi nuotr.
Vaikų gynimo dieną galvoju – nuo ko mes tuos vaikus giname?<br>G.Bitvinsko asociatyvi nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

2022-06-08 06:10

Begalvojant apie vaikus ateina Tėvo diena, internetas siunčia pasiūlymų, ką galėčiau padovanoti tėvui. Dabar bet kokia dovana susijusi su daiktais (ir pinigais). Bet šikniams, kurie siunčia pasiūlymus, nerūpi, kad mano tėvas jau 20 metų po žeme, seniai pavirto vandeniu, dirvožemiu, vėju ir pelkės kvapais. Gal dovanoti skutimosi mašinėlę arba dviratį pelkei, vandeniui, vėjui?

Anądien gatvėje aplenkė energingai žingsniuojanti mergina, gal dvidešimt penkerių. Ji vilkėjo akivaizdžiai per didelį švarką ir avėjo milžiniškus batus. Pamaniau, našlaitė, tėvas numirė, ji vilki jo drabužius, avi jo batus. Vaikai ir tėvai, tema.

Viską išmanantys žmonės sako, kad klystu, dabar tokia moterų ir merginų mada vilkėti per didelius drabužius ir avėti klouno batus. Suprantu, mada, mes nešiojome nutrintus džinsus ir tėvai baisėjosi, kad norime atrodyti kaip valkatos. Džinsai ir gitaros buvo laisvės simbolis, laisvės ne tik politine prasme, pirmiausia laisvės jaunimas nori nuo savo tėvų. Gali būti, kad ir dabar jaunimas, užsivilkęs per didelius drabužius ir apsiavęs milžiniškus batus, nenori atrodyti komiškai, galbūt tai noras pasakyti, kad jiems per dideli tėvų primetami troškimai ir ambicijos, kad jiems viso to per daug – per daug pinigų, valdžios ir daiktų troškimo, per daug persirijimo, per daug tuštybės, galbūt jie tai nori pasakyti? O gal ir ne – gal tik nori, kad būtų smagiau gyventi.

Curzio Malaparte romane „Oda“ įsimintinas epizodas: Antrojo pasaulinio karo metais Neapolyje išsilaipina sąjungininkai, moterys stovi gatvėje ir šaukia: „Berniukai – du doleriai, mergaitės – trys doleriai!“ Motinos pardavinėja savo vaikus seksualiniams geiduliams tenkinti, štai ką mes galime daryti su savo vaikais. Ir kas visa tai organizuoja, kas sukelia karus? Ne badas, ne skurdas – megalomanija užsikrėtę, vis daugiau valdžios ir įtakų trokštantys tėtukai, šlykštynės suaugusieji. Bjauriausia, kad mes nuolatos tvirtiname, jog visa tai darome dėl vaikų. Vagiame, žudome, kariaujame, naikiname planetą dėl vaikų, juk vaikai – mūsų ateitis. Nereikia turėti iliuzijų, ne vaikai mūsų ateitis...

Žmogus per penkiasdešimtmetį jau supranta, kas ateitis. Vaikų ateitis – jie patys, jų gyvenimas, jų daiktai, darbai, kelionės, pramogos, rūpesčiai, jų šeimos, jų draugai, tai jų ateitis, bet ne mūsų, jie netęs mūsų gyvenimų, galbūt krės mūsų šunybes, šiukšlins, kaip išmokę iš mūsų, meluos, vogs, žudys, bet tai nebus mūsų, tai bus jų ateitis, jų gyvenimai.

Mūsų ateitis – ne vaikai, mūsų ateitis – vaistai nuo kraujospūdžio, širdies lašai, inkstų akmenys, tirpstanti atmintis, sauskelnės apačioje ir marazmo migla viršuje, mūsų ateitis – tik viltis, kad neteksime proto arba užsilenksime anksčiau, nei atrasime save tualete ant durų keverzojančius savo vardą savo pačių išmatomis, tokia mūsų ateitis. Visa tai mes žinome ir vis tiek, galbūt instinktyviai, trokštame, tikime, kad vardai, pavardės, giminės, tautos, žygdarbiai ir begalinė puikybė kažkokiu būdu pratęs mus, kai jau būsime virtę dulkėmis. Tai kruviniausia žmoniją persekiojanti iliuzija.

Jeigu karas Ukrainoje dar tęsis bent keletą metų, – o kad jis greitai nesibaigs, akivaizdu, Rusija – vieta, kur blogiui veistis puikios sąlygos, ir blogis niekada negali būti nugalėtas, tik jau ne šiame pasaulyje.

Taigi tūkstančiai į Rusiją išvežtų ukrainiečių vaikų kada nors ateis į vaikystės žemę kaip okupantai smogikai, prievartaus ir žudys savo motinas, seseris ir tėvus. Štai ką galime padaryti savo vaikams. Kažkur girdėta? Senovės graikai apie tai mus perspėjo. Ar mes išgirdome? Šis karas labiausiai kelia neviltį, pyktį, apmaudą ir depresiją vien dėl to, kad XXI amžiaus žmogus niekuo nesiskiria nuo ankstesnių amžių, kad banalus žmogiškumo bankrotas jį gali ištikti kiekvieną akimirką.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.