Toks klausimas kilo po to, kai Seimas skilo į dvi kone lygias dalis opozicijai ėmus boikotuoti parlamento darbą ir net surengus savus atskirus posėdžius.
Viskas prasidėjo nuo opozicinių „vardanlietuvių“ surengtos interpeliacijos žemės ūkio ministrui K.Navickui, kurią pasirašė 56 parlamentarai.
Iš buvusios Vyriausybės aplinkos ministro posto išspirtas K.Navickas nuo pat šios kadencijos pradžios sulaukdavo kritikos ne tiktai dėl to, kad esą nieko nedaro savo valdomoje srityje, visiškai jos neišmano, bet ir dėl to, kad atsiribojo nuo žemdirbių bendruomenės, su ja elgiasi arogantiškai ir agresyviai.
Šios kritikos lavina ir neigiamas bagažas buvo pasiekę tokį kritinį tašką, kad ministro pasitraukimo ėmė viešai reikalauti net kai kurie valdantieji, pirmiausia liberalams priklausantis Kaimo reikalų komiteto pirmininkas V.Pranckietis.
Jam pritarė ir dalis valdančiųjų konservatorių.
Tuomet šį lauželį dešiniųjų viršūnėms pavyko prigesinti.
Bet tapo aišku, kad anksčiau ar vėliau K.Navickas arba bus mandagiai išsodintas iš posto valdančiųjų rankomis, arba sulauks opozicijos interpeliacijos.
Nieko keista, kad opozicija nusprendė pamėginti laimę, juolab kad valdančiųjų gretos pastaruoju metu gerokai praskydusios.
Interpeliacijos klausimai ir kaltinimai iš esmės sukosi aplink tą patį – ministras esąs visiškai nekompetentingas, nieko neveikia ir autoritariškai bendrauja su žemdirbiais.
Vyriausybės viršūnes buvo apėmęs pagrįstas nerimas, nes buvo galima spėti, kad prieš ministrą gali balsuoti ir keli valdančiosios daugumos politikai.
Tačiau antradienį prieš Seimo atvirą balsavimą dėl K.Navicko atsakymų opozicijos atstovai paprašė pertraukos iki kito posėdžio, nes apskaičiavo, kad jiems trūksta šiek tiek balsų, be to, žinojo, jog ketvirtadienį, kai vyks kitas posėdis, valdančiųjų gretos bus aptirpusios, nes jame negalės dalyvauti nemaža grupė politikų.
Tada Seimo valdyba staigiai nutarė sušaukti nenumatytą posėdį jau trečiadienio rytą, aštuntą valandą, o apie tai buvo paskelbta antradienį vakare.
Taip apdumta opozicija, kuri nebūtų spėjusi mobilizuotis, pasipiktinusi boikotavo šį posėdį, o valdantieji ramiai savo balsais pritarė K.Navicko atsakymams į interpeliacijos klausimus ir išsaugojo jį poste.
Lyg to būtų maža, ketvirtadienio rytą opozicija išvydo, kad valdantieji nuo visų likusių sesijos posėdžių pirmininkavimo nušalino jos atstovus.
Supykusi opozicija paliko plenarinių posėdžių salę ir užsidarė istorinėje Kovo 11-osios salėje.
Demaršo nesustabdė valdančiųjų atsiprašinėjimai „padarius klaidą“ ir pažadai tuojau pat ją ištaisyti.
Kovo 11-osios salėje per 60 opozicijos narių surašė ultimatumą valdantiesiems, kuriame pareikalavo baigti naudotis politiniu buldozeriu, nedelsiant imti svarstyti visus opozicijos pateiktus projektus dėl infliacijos ir kainų krizės poveikio mažinimo, taip pat pašalinti K.Navicką.
Atėjusi pas atsiskyrėlius Seimo pirmininkė V.Čmilytė-Nielsen bandė įkalbėti juos grįžti, aiškino ir skaičiais įrodinėjo, kad dabartiniai valdantieji gerbia opoziciją labiau, nei šioji elgėsi su dabartiniais valdančiais praėjusią kadenciją, kai pati buvo valdžioje.
Bet opozicija grasino negrįžti į plenarinių posėdžių salę iki pat rudens sesijos pradžios rugsėjo 10 d., o Seimo pirmininkei siūlė pasitikrinti pasitikėjimą.
Galiausiai V.Čmilytė-Nielsen trenkė istorinėmis durimis, kai sulaukė kaltinimų šokant pagal konservatorių dūdelę.
Konfliktą į aukščiausią lygį pakėlė prezidentas G.Nausėda, patarėjų lūpomis paskelbęs, kad dėl Seimo skilimo kalta bet kokia kaina siekianti nugalėti valdančioji dauguma, nepaisanti opozicijos ir demokratijos principų.
Konservatoriai prezidentui iškart atkirto, kad jis, užuot buvęs aukščiau partijų rietenų, vėl patvirtina savo, kaip opozicijos lyderio ir Vyriausybės priešo, vaidmenį. Vis dėlto kad ir iš kurios pusės žiūrėsi, abi susikibusios stovyklos atrodo, švelniai tariant, ne itin rimtai.
Smarkiai abejotina, ar opozicijai, žioplai prakišus procedūrinį žaidimą, vertėjo sukelti tokį apokaliptinį šurmulį, dejuoti atsidūrus Baltarusijoje, grasinti viso Seimo paralyžiumi ir kone pirmalaikiais rinkimais.
Juk akivaizdu, kad bent rudenį, o gal net anksčiau boikotuotojai į posėdžius vis viena grįš. Taip jau ne kartą buvo atsitikę.
Bet ne geriau atrodo ir valdantieji, griebęsi tokių primityvių manipuliacijų siekdami išsaugoti žemės ūkio ministrą.
Juolab kad net kai kurie šių partijų lyderiai viešai pareiškė, jog K.Navickas iš tiesų netinkamas šiam postui, jį reikėjo pašalinti anksčiau.
Tačiau esą iš principo negalima leisti, kad tai būtų daroma opozicijos rankomis ar ultimatumais. Žodžiu, visa ši košė buvo užvirta labiausiai dėl valdančiųjų politinės tuštybės.
Dar nežinia, kaip abi pusės išklampos iš šio konflikto. Penktadienį sudaryta vadinamoji dialogo grupė – tiesiog dar vienas tragikomiškas šios muilo operos epizodas.
Kur kas svarbiau ir rimčiau, kad jau dabar ėmė strigti Seimo ir jo komitetų darbas.
Pavyzdžiui, pradėjo byrėti naujo savivaldos modelio svarstymas ir tvirtinimas, o Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas konservatorius S.Šedbaras ėmė grasinti darbą boikotuojančios opozicijos atstovams apkaltomis.
Kad ir kaip būtų, šis oro drebinimas jau dabar neapsieina be padarinių. Tad ko dar galima laukti ateityje?
