Europarlamentaras įvertino ir prezidento Gitano Nausėdos vaidmenį šiame konflikte, tvirtindamas, kad šalies vadovas esą ne tik ieško paramos opozicijos gretose prieš artėjančius prezidento rinkimus, bet ir bando priminti visuomenei apie savo egzistenciją.
„Prezidentas save mato kaip šiandieninės opozicijos idėjinį lyderį. Jis tai demonstravo labai ilgą laiką visais kitais klausimais, apsikabinęs su visais maršistais. Dabar jis draugauja su tais, kurie kelia triukšmą. Kitaip sakant, jo draugystė visada būna su tais, kurie kažkokiu būdu kelia triukšmą prieš dabartinę valdančiąją daugumą“, – interviu portalui lrytas.lt sakė A.Kubilius.
– Seime praėjusią savaitę prasidėjo dar neregėtas opozicijos maištas prieš valdančiuosius. Nepatenkinti daugeliu sprendimų, opozicijos atstovai posėdžiauja atskirai, boikotuoja komitetų posėdžius, kelia ultimatumus ir reikalavimus, grasindami apskritai negrįžti į plenarinių posėdžių salę iki rudens. Kaip jūs matote šią situaciją? Prisimenate Seime ką nors panašaus?
– Žiūrint politine prasme, valdantiesiems tai yra dovana. Sakyčiau, opozicija, toliau tęskite tokią veiklą, nes tai yra visiško bejėgiškumo įrodymas. Opozicija pavargo nuo beidėjinio buvimo ir nusprendė patriukšmauti. Kažkokių idėjų, nuostatų, kurios būtų svarbios Lietuvai, nelabai tenka girdėti. O apie PVM lengvatą maistui iš kairiųjų pusės girdime jau 10–15 metų.
Didesnis klausimas, kodėl jie nusprendė tai daryti dabar. Priežastys, kurios įvardytos, kad jie pasinaudojo procedūriniu dalyku ir padarė pertrauką, tikėdamiesi, jog valdantiesiems kitą dieną pritrūks balsų, nes valdančioji dauguma yra ant ribos, yra nelabai rimtos. Mano manymu, priežastys yra visai kitos.
Prasidėjus karui Ukrainoje dėl įvairių priežasčių, bet, tikėtina, susijusių ir su tuo, kad Kremlius savo veiklą koncentruoja tik Ukrainoje, Lietuvoje staiga baigėsi visa eilė triukšmų, kurie praėjusiais metais lydėjo šalies politinį gyvenimą. Nurimo maršai, net ir gėjų paradas Vilniuje praėjo be jokių didelių ekscesų.
Opozicija, kuri per tuos metus buvo pripratusi, kad kažkas vyksta visuomenėje, girdisi dirbtinai sukelto didelio nepasitenkinimo prieš Vyriausybę bangos, staiga atsidūrė vakuume. Triukšmo gatvėse nebėra, valdantieji sprendžia problemas, visuomenė mobilizavosi paramai Ukrainoje. Toks jausmas, kad opozicija staiga pasijuto pakankamai bejėgė, nes daugiau idėjų nelabai ir yra. Iš tiesų jų niekada per daug ir nebūdavo.
Gali būti, kad jie pagalvojo, jog valdančiosios partijos gali įgauti žymiai didesnę visuomenės paramą, kas būtų visiškai natūralu. Tokiu neramiu metu žmonės dažnai telkiasi aplink tuos, kurie yra valdžioje, priiminėja sprendimus ir t.t. Opozicija nutarė, kad, jeigu niekas visuomenėje nesukelia didelio triukšmo, reikia patiems jį pradėti.
Bet, kaip sakau, politine prasme, liaudiškai sakant, opozicija labai apsiskaičiavo. Jie demonstruoja, kad paprasčiausiai nėra pasirengę konstruktyviam darbui. Gal atėjus vasarai jie pavargo ir dėl to nusprendė pasirinkti tokį kelią. Šioje vietoje nematau jiems didelės perspektyvos.
– Tai, kas vyksta Seime, vadinate dovana valdantiesiems. Konstruktyviai tokiu atveju negali dirbti ne tik opozicija, bet ir valdantieji – komitetų posėdžiai praktiškai nebevyksta, darbas Seimo posėdžių salėje taip pat yra sustojęs. Abiem pusėms nėra gerai.
– Aišku, kad nėra gerai. Valstybei nėra gerai. Krinta jos įvaizdis. Lietuva iš tikrųjų užima labai svarbią vietą geopolitinio karo fronte ne tik ieškodama paramos ir pati remdama, bet ir siekdama spręsti kitus iššūkius. Toks opozicijos elgesys tam tikra prasme neprideda pliuso Lietuvos, kaip rimtos politinės veikėjos, įvaizdžiui. Tačiau ir ekspertai, ir užsienio atstovai, manau, sugeba atskirti, kas ir kaip šioje situacijoje elgiasi.
Vėlgi, ko mums kartais tenka pasigesti dirbant Europos Parlamente iš kitų mūsų partijų, labiau kairiųjų, tai solidaus elgesio ne tik čia, bet ir Lietuvos viduje. Pastebėjau, kad ir žalieji, ir socialdemokratai būdami Europos Parlamente balsuoja taip, kaip čia esančios jų partijos, bet, kai jie grįžta į Lietuvą, staiga atsiranda nelabai solidžių lietuviškų atspalvių.
– Ar sutiktumėte su kai kurių apžvalgininkų pastebėjimais, kad iš dalies tokiam opozicijos šou pagrindą davė patys valdantieji, kurie, stengdamiesi apsaugoti savo ministrą, ėmėsi įvairių gudrybių, šaukė neeilinius posėdžius, galiausiai išėmė opoziciją iš pirmininkavimo parlamento posėdžiams grafikų. Įžvelgiate čia ir saviškių kaltę?
– Tos kaltės aš čia tikrai nematyčiau. Aš pats 1996 metais vadovavau šios Seimo statuto redakcijos darbo grupei. Matau, kad reikėtų procedūrines jos nuostatas modernizuoti, nes yra tam tikrų sąlygų, kuriomis piktnaudžiauja pati opozicija.
Kažkaip visi pamiršta, kad opozicija pirmoji paprašė pertraukos interpeliacijos svarstyme. Bet paprašė ne dėl to, kad jiems tos pertraukos reikėtų dėl dalykinių pasvarstymų, o tik tam, jog jie matė, kad antradienį valdantieji buvo susirinkę, mobilizavęsi ir opozicijai nėra šansų ko nors pasiekti interpeliacijos svarstyme. Tada jie bandė tai perkelti į ketvirtadienį, kitą posėdį, manydami, kad tada valdančiųjų bus mažau.
Kitaip sakant, žaidžiama ant atsitiktinių skaičių. Valdantieji į tai atsako kita procedūrine galimybe ir suorganizuoja neeilinį posėdį. Tuomet opozicija supranta, kad ji pati apsigavo ir labai supyksta. Bet tokių atvejų nepriklausomybės metais, kai šitaip elgiasi ar opozicija, ar valdantieji, kurie organizuoja neeilinius posėdžius, yra buvę dešimtys ar šimtai.
Aš neatsimenu, kad opozicija, kuria dažniausiai tekdavo būti mums, skelbtų streiką, eitų posėdžiauti į kitas sales. Mums būdavo aišku, kad mes patys tokiu atveju atrodysime labai nesolidžiai, nekonstruktyviai ir nerimtai. Aš nežinau, kodėl opozicija mano, kad jie dabar kažko reikšmingo pasiekė.
Nesiimsiu kalbėti garsiomis frazėmis apie kenkimą valstybei, bet jie diskredituoja patys save. Tai yra jų pačių pasirinkimas, dėl to valdantiesiems tai neturėtų būti labai didelis rūpestis.
– Ar nemanote, kad premjerė Ingrida Šimonytė per daug užsispyrusi, nenorėdama pakeisti nė vieno savo Vyriausybės ministro? Juk ji galėjo paaukoti Kęstutį Navicką ir viso šio chaoso net nebūtų. Dar turint omenyje tai, kad jis nėra nei bendrapartietis, nei koalicijos partnerių atstovas, be to, ministrui priekaištai keliauja iš visų pusių, net ir pačių valdančiųjų.
– Yra keli dalykai. Bangos dėl ministrų keitimo vis pasigirsdavo ir per pandemiją, ir per visus Baltarusijos reikalus. Dabar vėl pasigirsta. Tokia jau yra opozicijos duona – reikalauti ministrų galvų. Mes, kai buvome opozicija, irgi reikalaudavome, nors ir retai pasiekdavome, kad kas nors tą galvą paaukotų.
Kitas dalykas, apie tai, kad ministras būtų padaręs kažkokių klaidų, aš nelabai girdžiu. Žemdirbiai patriukšmauja, bet tokia jau yra jų nuostata – kuo garsiau triukšmauti. Iš esmės jie dažniausiai triukšmauja ne dėl to, kad ministras kažką blogai daro, o dėl to, jog jie tikisi, kad triukšmaudami privers Vyriausybę skirti daugiau kokių nors europinių lėšų.
Šioje vietoje ministras įgyvendina Vyriausybės programą, o tuo pačiu tampa stambių žemdirbių kritikos objektu. Bet ta kritika, kaip teisingai sako premjerė, yra skirta visai Vyriausybei. Kodėl reikia dėl to aukoti vieną ministrą? Turbūt tai būtų nelabai sąžininga ir dora.
Ar premjerė laikysis tokio kabineto iki kadencijos pabaigos? Aš tikrai nežinau. Vakaruose priimtas toks dalykas, kai premjerai perkrauna kabinetą. Bet jie tai dažnai padaro patys, galbūt bandydami įnešti kažką naujo, netikėto, sukelti susidomėjimo Vyriausybės veikla bangą. Bet tai būna politiniai sprendimai, kurie mažai ką bendro turi su tuo, ar ministras daro kažkokių klaidų, ar nedaro.
Visi daro klaidų, nėra neklystančių, visus galima už kažką pakritikuoti. Bet sakyti, kad vardan kažkokio opozicijos džiaugsmo dabar aukokime kokį nors ministrą, nėra išmintinga.
– Prezidentas Gitanas Nausėda, reaguodamas į rietenas Seime, sakė, kad „buldozerio principai politikoje ir beatodairiškas valdančiosios daugumos siekis „nugalėti“ oponentus bet kokiomis priemonėmis suskaldė Seimą ir atvedė į situaciją, kurios nesame matę jau keletą dešimtmečių“, taip akivaizdžiai stodamas į opozicijos pusę. Kas tai – kerštavimas valdantiesiems ar mėginimas ieškoti paramos Seime iš opozicijos?
– Prezidentas tikisi, kad jis bus bendrai visos opozicijos kandidatas sekančiuose prezidento rinkimuose. Jis supranta, kad, matyt, Tėvynės sąjunga, liberalai kažin ar jį parems, todėl duoda tokį reveransą opozicijai.
Pati ši frazė politiškai, mano nuomone, yra visiškai nelogiška, bet aš jau nustojau iš prezidento tikėtis logiškų pareiškimų. Prezidentas taip primena, kad jis dar toks yra. Jis labai aiškiai pasako, kad į kitus rinkimus eis su opozicija (galbūt valstiečiais) kuri jį parems. Jis eis su jais, oponuodamas dabartinei valdančiajai daugumai.
Prezidentas save mato kaip šiandieninės opozicijos idėjinį lyderį. Jis tai demonstravo labai ilgą laiką visais kitais klausimais, apsikabinęs su visais maršistais. Dabar jis draugauja su tais, kurie kelia triukšmą. Kitaip sakant, jo draugystė visada būna su tais, kurie kažkokiu būdu kelia triukšmą prieš dabartinę valdančiąją daugumą.
Matau tai kaip sąmoningą pasirinkimą ir platformos ateinančiuose prezidento rinkimuose konstravimą.
– Kai kalbėjomės prieš pusmetį, apgailestavote, kad prezidentui vis dar nepavyksta atrasti savo vaidmens šalies politinėje architektūroje. Ar kas nors pasikeitė per tą laiką?
– Man atrodo, kad jis pats pavargo ieškoti tos savo vietos. Aš kol kas nematau, kokią jis čia vietą užima, kokį vaidmenį jis vaidina Lietuvos politinėje architektūroje. Man tai yra sunkiai suprantama. Bet pergyvensime ir šitą išbandymą.
– Jau kurį laiką nevyksta kassavaitiniai prezidento G.Nausėdos ir premjerės I.Šimonytės susitikimai. Paklausti, kodėl reguliariai nesusitinka aptarti valstybės gyvenimo, abu atsako tą patį – jei nekviečia kitas, vadinasi, nėra ko aptarinėti. Ar čia dar matote prošvaisčių kompromisams?
– Tie susitikimai yra reikšmingi tik tuomet, jei jie turi kokią nors prasmę. Pavyzdžiui, mano susitikimai su prezidente Dalia Grybauskaite būdavo tikrai svarbūs, mes aptardavome pačius svarbiausius klausimus.
Tai vyko todėl, kad mes, kaip Vyriausybė, turėjome dalykinę poziciją, o ir prezidentė ją turėjo. Didelė dalis klausimų būdavo mūsų bendri dalykiniai reikalai – energetika, terminalo statyba ir pan. Šioje vietoje mes išnaudodavome galimybę tą vieną valandą pirmadieniais aptarti, ką toliau darome. Pasikalbėdavome ir išsiskirstydavome daryti savo darbus.
Apie ką dalykiškai būtų galima kalbėtis su prezidentu? Kad, štai, valdantieji važiuoja buldozeriu? Apie ką čia kalbėtis? Vėlgi, tai yra problema, kad prezidentas neturi nei dalykinės, nei bendros vietos Lietuvos politinėje architektūroje. Tuomet ir tie pokalbiai netenka prasmės. Apie ką kalbėtis? Apie orą? Karą Ukrainoje?
Galima pasikalbėti, bet visa informacija ir taip yra žinoma.
