Tokią savo elgesio strategiją šalies vidaus politikoje prezidentas dar kartą demonstravo ketvirtadienį Seime perskaitęs savo metinį pranešimą.
Valdančiuosius kritikuoti šalies vadovas pradėjo jau kalbėdamas apie užsienio politiką.
Pagyręs valdžios ir visuomenės susitelkimą palaikant Rusijos užpultą Ukrainą prezidentas pažėrė priekaištų valdantiesiems dėl elgesio su Kinija – esą jie neapskaičiavo Pekino reakcijos į Taivano atstovybės atidarymą Vilniuje ir neįspėjo šalies verslo dėl būsimų problemų.
Dėl to G.Nausėda su valdančiaisiais nesutarė visada – kaip ir dėl pandemijos valdymo, ekonominės ir socialinės politikos.
Ir metiniame pranešime prezidentas pabrėžė, kad pandemijos valdymo, taip pat skatinimo skiepytis taktika buvo padrika, neefektyvi, paremta botago principu ir skaldanti visuomenę.
Visuomet prezidento taikiklyje esantis sveikatos apsaugos ministras A.Dulkys ir šįkart nebuvo pamirštas – esą padėtis sveikatos apsaugos sistemoje nevaldoma, ji nereformuojama.
Valdantiesiems pažerta priekaištų ir dėl to, kad jie vangiai rūpinasi visuomenės, pirmiausia jos pažeidžiamiausių sluoksnių, apsauga nuo infliacijos ir kainų krizės.
Taip pat prezidentas priekaištavo, kad valdantieji neįsiklauso ir į jo siūlymus, nors patys neturi aiškios strategijos.
Vyriausybei vėl buvo priminta, kad ji nepateikė žadėtos ir reikalingos mokesčių reformos.
Šalies vadovas užsiminė ir apie šiuo metu Seimą paralyžiuojančią valdančiosios daugumos ir opozicijos kaktomušą.
Tiesa, jei anksčiau G.Nausėda griežtai buvo apkaltinęs valdžią dėl jos buldozerinių veiksmų, pranešime buvo nuosaikesnis.
Kita vertus, jis itin kritiškai įvertino ir priešpriešą įžiebusį žemės ūkio ministrą K.Navicką.
Buvo galima suprasti, kad prezidentas jį vertina maždaug taip pat kaip A.Dulkį.
Valdantieji, suprantama, visus šiuos ir daugelį kitų priekaištų atmetė.
Prezidento paskleistą kritiką pernelyg abstrakčia, nesiūlančia jokių kitų konkretesnių veiksmų vadino ir dalis ekspertų.
Pavyzdžiui, prezidento priekaištus dėl ekonominės ir finansinės Vyriausybės politikos kai kurie specialistai vadino net nepagrįstais, prieštaraujančiais tiek tarptautinei statistikai, tiek Lietuvoje neseniai dirbusios Tarptautinio valiutos fondo misijos pagyroms.
Tuo metu opozicija, kaip visada, gyrė prezidento priekaištus ir vadino juos visiškai pagrįstais.
Tiesa, atrodo, jog kai kurie opozicijos atstovai buvo šiek tiek nusivylę, nes tikėjosi, kad G.Nausėdos kritika valdantiesiems bus ir drąsesnė, ir aštresnė.
Bet kalbos lieka kalbomis, o tikrovę toliau temdo tirštėjantys vidaus politinių rietenų debesys, taip pat aštrėjančios krizės – geopolitinė ir ekonominė.
Kaip ir buvo galima tikėtis, G.Nausėda pasiūlė „moderatoriaus“ paslaugas sprendžiant konfliktą Seime. Tačiau valdantieji toliau pagrįstai kartojo, kad šalies vadovas tiesiog negali būti arbitras ar taikytojas, nes žaidžia opozicijos pusėje, o šios priešpriešos jam politiškai tik į naudą.
Išties dabartinė sumaištis Seime G.Nausėdai naudinga mažiausiai dėl dviejų priežasčių.
Viena vertus, jis gali vaizduoti suaugusį taikytoją, plevenantį virš smėlio dėžės, kita vertus, tai jam suteikia gerą progą kritikuoti valdančiuosius.
Juk antrajai kadencijai besirengiančiam prezidentui negali patikti ir nekelti nerimo tai, kad karas Ukrainoje ne tiktai nustūmė anksčiau valdančiąją daugumą kamavusias problemas į antrąjį planą, bet netgi sutvirtino dešiniųjų reitingus ir pozicijas.
Lygiai dėl to paties sunerimusi ir opozicija. Būtent noras grąžinti politinę darbotvarkę prie vidaus problemų kritikuojant valdžią ir yra pagrindinis opoziciją vienijantis ir kaitinantis motyvas dabartinėse Seimo peštynėse.
Štai kodėl vadinamoji dialogo grupė bent kol kas dirba tuščiomis apsukomis opozicijai mojuojant savo pasiūlymais gelbėti tautą nuo kainų ir infliacijos.
Negana to, kiekviena iš pagrindinių opozicijos jėgų turi ieškoti, kaip išsiskirti iš bendros masės.
Tai itin svarbu rungtyniaujantiems „vardanlietuviams“, socialdemokratams ir valstiečiams.
Savo atskirą pasirodymą, regis, baigia tik „darbiečiai“.
Jų patriarchas V.Uspaskichas greičiausiai jau galutinai traukiasi iš politikos – galbūt ir dėl to, kad Lietuvos politika dėl karo Ukrainoje pradėjo kelti rimtą grėsmę jo verslui, turėjusiam sąsajų su Rusija.
O V.Uspaskicho paliekama partija, ko gero, prisišlies prie S.Skvernelio „vardanlietuvių“, taip dar labiau sustiprindama jų pretenzijas būti opozicijos vėliavnešiais.
Valdantieji irgi nusiteikę rodyti raumenis, todėl jie skelbia esantys pasiryžę Seime dirbti ir vieni, nepaisant to, kad opozicijai kartais pavyksta įveikti vis praskystančias jų gretas.
Dešinieji jau sustiprino savo gretas kai kuriuose Seimo komitetuose, pavyzdžiui, Teisės ir teisėtvarkos, o ten svarstomą būsimą naują savivaldos modelį netgi mėgina patys meistrauti pagal savo interesus.
Taigi pasigirdusios kalbos apie naują valdančiąją daugumą ar visišką valdžios paralyžių ir pirmalaikius Seimo rinkimus bent kol kas neturi realaus pagrindo.
Tačiau aišku viena – net Seimo opozicijai nutraukus boikotą ir grįžus į posėdžių salę politinė priešprieša nenurims, nes tai lems abiejų pusių interesai.
O jokio „moderatoriaus“ ar politinio autoriteto, kuris suvaldytų ar bent sušvelnintų padėtį, nėra.
